Bolševikų okupantų vykdytas genocidas Žemaitijoje 1940–1949 metais
LTIki 1940 m. Nepriklausomoje Lietuvoje dauguma kaimo žmonių vertėsi žemės ūkiu ir iš to darbo pragyveno. Kai 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos ginkluotosios karinės pajėgos okupavo suverenią Lietuvos valstybę, okupantų statytinė valdžia liepos 22 d. paskelbė deklaraciją, jog visa Lietuvos teritorijoje esanti žemė yra „liaudies nuosavybė“. Taip vadintas Lietuvos visuomenės prievartinis žemės nusavinimas. Pagal šią sovietinę deklaraciją iš Lietuvos ūkininkų buvo atimta teisė disponuoti savo žeme: parduoti, pirkti, dovanoti. Kaime žmonės buvo sunerimę. Nei žemės netekusieji, nei nemokamai jos gavusieji nežinojo, kas jų laukia. Ir vieni, ir kiti bijojo kolchozų. 1940 m. žemės ūkio ministras („liaudies komisaras“) per laikraščius ir radiją ramino ūkininkus, kad Lietuvoje, kaip Rusijoje yra, kolchozų nebus. Netrukus sovietų okupantų valdžia pašalino tą „liaudies komisarą“ kaip padariusį darbą ir pakeitė kitu. 1940 m. sovietų valdžios spauda (kitokia buvo uždrausta) pradėjo visais įmanomais būdais skelbti apie laimingą gyvenimą Rusijos kolchozuose. Kad Rusijoje organizuojant kolchozus keli milijonai žmonių mirė badu, spauda nerašė. Gudriai suregztas žemės nusavinimo planas palaipsniui buvo įgyvendinamas. [Iš straipsnio, p. 291]
