Lietuviško fakyro žydinti nostalgija: Vytautas Landsbergis apie Bronių Kutavičių

LTKnygų seriją "Lietuvos muzikologijos šaltiniai" inspiravo siekis sugrąžinti į kultūrinę apyvartą ir suaktualinti primirštus muzikologijos darbus. Permąstant lietuviškąją mąstymo apie muziką istoriją veriasi ne vien lokalūs, bet ir universalūs klausimai, muzikos prasmių paieškos būdai. Simboliška, kad seriją pradedame Vytauto Landsbergio tekstų apie Bronių Kutavičių (1932-2021) rinktine. Tik dalis iki 1990 m. publikuotų tekstų buvo perspausdinta Vytauto Landsbergio muzikos kritikos rinktinėje „Geresnės muzikos troškimas“ (1990), į ją ar vėlesnius leidinius neįtrauktas ne vienas etapinis straipsnis, kurių net pavadinimai išplito kaip Broniaus Kutavičiaus muzikos apibūdinimai - pavyzdžiui, „Lietuviško fakyro žydinti nostalgija“ (1979) ar „Muzika paprasta ir stipri" (1982). Vytauto Landsbergio straipsniai ir jų datos sovietmečio įvykių liudytojams primena muzikų kovas su oficialiąja sovietinio meno doktrina, nes čia publikuojami tekstai parašyti po ryškiausių ir anuomet plataus atgarsio sulaukusių Broniaus Kutavičiaus kūrinių premjerų. Šie tekstai turėjo didžiulės įtakos nacionalinei ir tarptautinei Broniaus Kutavičiaus muzikos recepcijai, o ir Vytauto Landsbergio muzikologijoje užėmė ypatingą vietą. Nors muzikologas žvalgė Lietuvos muzikos istoriją itin plačiai – nuo ištakų, pirmykščių baltų genčių muzikinių praktikų ligi emigracijos, keletas lietuvių kompozitorių – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Osvaldas Balakauskas – jo darbuose apmąstyti nuosekliausiai.Muzikologo tyrinėjimų centre - charizmatinės asmenybės ar kūrėjai vienišiai, išrandantys tradiciją ex nihilo ar laužantys nusistovėjusias taisykles. Toks kūrėjas mąstomas kaip peržengiantis savojo laiko meninį kontekstą, įveikiantis susiklosčiusias taisykles ir stereotipus - jo kūryba interpretuojama kaip savitumo universalizavimas, individualaus stiliaus išradimas. Pažymėtina, kad šie muzikologo akcentuojami individualūs atvėrimai nėra apribojami meninių-technologinių išradimų tikslais. Gilinantis į Landsbergio interpretacijų prasminius akcentus, galima teigti, kad jo apmąstomos individualios kūrybinės naujovės ir jų kultūriniai pranešimai tarnauja nacionalinės tapatybės sklaidai – perfrazuojant Benedictą Andersoną, nacijos kaip bendros kultūrinės vaizduotės produkto kūrimui. Nacionalumas čia skleidžiasi kaip neverbalizuojama nacijos dvasios pagava, kurios pėdsakai aptinkami paslaptinguose įspauduose - kūrinių detalėse, muzikiniuose gestuose, atmosferoje, simbolikoje. Šiuos kūrėjus sieja ne institucijos ar taisyklės, o kultūrinis podirvis, ezoterinis "tikrosios muzikos“ ir kūrybiškumo pažinimas, kūrybos misijos suvokimas. [Iš Pratarmės]