Kad žydėtų muzikos gėlynai

LTKaip rašyti, kad ir po penkiasdešimties ar daugiau metų straipsniai neprarastų savo svorio, kad pasikeitusios istorijos peripetijos ar naujų teorijų mados nenusineštų visos jų vertės? Žinoma, prieš pusšimtį metų muzikologinę veiklą pradėjusi Danutė Palionytė apie tai negalvojo. Jai rūpėjo rasti savo gyvenimo temą, įsitraukti į tuo metu negausų rašančių kolegų būrį, suspėti aprėpti tiek kūrybos, tiek atlikimo barus, išsiaiškinti begalę įdomių su muzika susijusių dalykų. O mums, retrospektyviai grįžtantiems į nelabai seną praeitį, jos tekstuose smagu rasti aiškiais kriterijais pagrįstą būto muzikos gyvenimo vaizdą. Danutė ne tik fiksavo tai, ką įdomaus pateikė kiekviena diena, bet ir kreipė žvilgsnį į ją dominusią istorinę praeitį, kėlė sau su tautos savastimi susijusius kūrybos klausimus ir bandė kitiems į juos atsakyti. Pokario laikotarpiu lietuvių muzikologai iš pradžių buvo griežtai skirstomi į teoretikus, istorikus ir etnomuzikologus. Palionytė turi ir vieniems, ir kitiems būdingų bruožų. Ji kruopščiai tyrinėja išlikusią medžiagą apie senuosius mūsų kultūros bei išeivijos veikėjus, tiek pat kompetentingai gali pagrįsti visus simfonijos formų porūšius, nustatyti, kas būtent kūrinio melodikai ar harmonijai teikia savitumo. Ir tai nestebina, nes konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ji baigė 1961 m. (Juozo Gaudrimo muzikos istorijos kl.), 1975–1979 m. tobulinosi Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) Teatro, muzikos ir kino instituto neakivaizdinėje aspirantūroje, 1982 m. apgynė menotyros kandidato disertaciją „Šiuolaikinė lietuvių tarybinė simfonija (1965–1975)“ (1993 m. mokslininkė nostrifikuota humanitarinių mokslų daktare), o vėliau dvidešimt metų (1985–2005) dirbo Muzikos teorijos katedroje.Kaip lydinčioji tema ne kartą prasimuša etninės muzikos pažinimo bei vertinimo gaida, ypač ryškiai atsiskleidusi muzikologės studijose apie senąsias giesmes; ji neišleidžiama iš akių ir vertinant kompozitorių kūrybą. Jau ankstyvaisiais darbais D. Palionytė garsėjo kaip Stasio Šimkaus kūrybos specialistė – parašė daugybę straipsnių, išleido keletą knygų. Tad iki šiol neturime didesnio S. Šimkaus kūrybos eksperto. Danutei, matyt, buvo artimas Šimkaus tautinis romantinis nusiteikimas. Net šios rinktinės pavadinimą pasirinko iš jo. Panašiai kaip Algirdas Ambrazas negalėdavo nesureaguoti su didžiule aistra į bandymus kritiškai pasisakyti apie Julių Juzeliūną, taip ir ji visuomet gina savąsias vertybes. Kaip tai vyksta, puikiai matyti iš publikacijos „Streikai ir vertinimai“. Kaip ir Šimkus, ji įsismelkusias idėjas gynė visu savo veiklos pločiu – knygomis, straipsniais, pasisakymais, vadovaudama studentų darbams. Kaip ir Šimkus, ji gynė „atgauto gimto žodžio skambesį“. Mokslininkė yra jautri muzikos detalių fiksuotoja ir kartu racionali formų logikos stebėtoja. Ji per natas aiškiai mato kūrinio struktūrą, sugeba iškelti ir apibūdinti esmines kūrinio savybes, tiek pavykusias, tiek ir nelabai. Ji greitai įžvelgia, taikliai charakterizuoja kompozitoriaus stiliaus bruožus (pavyzdžiui, „Kudirka jaučia muzikinės formos sudarymo paslaptis, variantiškai gražiai plėtoja pagrindines temas, moka suteikti joms kontrastą, parinkti atitinkamą foną. Anų laikų populiari pobūvių muzika, tačiau skoninga, nesunkiai pagrojama, todėl ir pasiekusi savąjį adresatą ir savąjį tikslą. Ypač patraukia tuose Kudirkos kūrinėliuose melodija – grakšti, natūraliai pulsuojanti, kupina tyro jausmo, prakilnumo“), reikalui esant nebijo pasakyti kritinių pastabų.Pati Danutė dar 1986 m. vykusio pokalbio metu apie muzikologo pašaukimą yra sakiusi: „Muzikos kūrinyje visada ieškojau (sąmoningai ar nesąmoningai) dvasingumo, humanistinio turinio, tikro meniškumo ir didelio profesinio meistriškumo. Ilgainiui, kaupiantis patirčiai, plėtėsi estetinių poreikių laukas, kito požiūris į kūrinio vertę. Žinoma, keitėsi (t. y. didėjo) ir reikalavimai. Vertinti dažniausiai padėdavo (ir padeda) „šeštasis“ jausmas. O muzikologinės interpretacijos metodai visada priklauso nuo paties kūrinio.“ Kūrinio autoriaus, atlikėjo vertinimas pirmiau nei savosios impresijos – būdingas tos kartos tyrinėtojų bruožas. Vėliau mokslininkė itin daug nuveikė gilindamasi į XIX–XX a. Lietuvos muzikos situaciją. Kadangi tautinio judėjimo procesai buvo glaudžiai susiję su muzika, tai čia ryšių randama tiek pasaulietiniuose, tiek bažnytiniuose žanruose. Daug laiko ir įdirbio prireikė sudarant pirmąją muzikos istorijos knygą, skirtą tautinio atgimimo metams (1883–1918), ir rašant jai straipsnius. Žinia, senųjų giesmynų, įvairių kultūrinių draugijų dokumentų studijoms reikia skirti daug laiko, išmanyti kontekstą, juolab kad mūsų muzikologijoje tam laikotarpiui ilgai nebuvo skiriamas reikiamas dėmesys – priešingai, stengtasi sumenkinti jo svarbą. [Iš teksto, p. 9-10]