Lietuvių muzikos kultūros raida (1970-2020) genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujų fenomenų

LTMonografijos tapatybę apibrėžia Lietuvos muzikos plėtotės kontekstas, muzikologijoje diskurse tarpstančios tematikos ir keli autorės pasiryžimai. Kalbėdami apie lietuvių muzikologiją, matome, kad čia daugiausia tyrinėta pavienių kompozitorių kūryba, mažiau plėtotos konkrečių muzikos reiškinių ir tendencijų studijos, parašyta apibendrinančių enciklopedinio pobūdžio tomų, publikuota šaltinių ir dokumentų. Minėtus darbus skatino nacionalinės kultūros plėtotės tyrimo ir jos dokumentavimo užmojis. Šioje monografijoje siekiama kompleksiškai tirti XX a. 8 deš.–XXI a. pirmųjų dešimtmečių Lietuvos profesionaliosios muzikos raidą siūlant naują teorinę prieigą, specifinį požiūrį ir kompleksinius tyrimo metodus. Autorė siekia į lietuvių kompozitorių kūrybą pažvelgti nekonvencionalios tipologijos požiūriu, atskleisti muzikos modernėjimo procesus ir tyrimo rezultatais paliudyti nacionalinės muzikos kultūros tapatybę. Monografijoje siekiama peržengti konvencionalią muzikos žanro sampratą ir kritiškai apmąstyti lietuvių muzikos raidą muzikos genotipo aspektu. Renovuota muzikos žanro, arba muzikos genotipo, koncepcija monografijoje tapo pagrindine teorine paradigma. Jos pagrindu autorė pasiryžo analitiškai interpretuoti kompleksinį penkių dešimtmečių Lietuvos modernėjančios muzikos raidos vaizdinį. Į 1970–2020 m. lietuvių kompozitorių muzikos plėtotę autorė žvelgia ignoruodama menotyrų darbuose išplitusį požiūrį į muzikos genotipą kaip „nudėvėtą“, deaktualizuotą ir istorijos atmintin išėjusį fenomeną. Jo legitimumą ir aktualumą kūrybos procese bandoma įrodyti į tyrimo objektą žvelgiant „kitu kampu“ iš nestandartinių pozicijų. Pirmiausia tai susiję su teorijos paradigmos – stereotipinės, monofunkcinės muzikos genotipo sampratos – pokyčiu.Jos vietoje pasitelkiama polifunkcinio, kaitaus muzikos genotipo ontinio statuso koncepcija ir siekiama reaktualizuoti uni versalios kategorijos „muzikos genotipas“ vertę šiuolaikybės garsų meno procesų tyrimuose. Monografijoje „Muzikos genotipo teorinis modelis“ (2022) pristatyta muzikos genotipo koncepcija šiame tyrime padeda naujai interpretuoti pastarųjų penkių dešimtmečių lietuvių muzikos raidą ir genotipo aspektu manifestuoti jos modernėjimo faktus. 1970–2020 m. lietuvių muzikos plėtotė knygoje tampa nacionalinės muzikos modernėjimo testavimo objektu, kartu ir pačios muzikos genotipo paradigmos koncepcijos patikrinimu logine prasme. Monografija parašyta tikint, kad pasirinkta interpretacinė strategija gali paskatinti muzikos genotipo probleminio lauko akualizavimą menotyros terpėje ir integraciją į naujomis teorinėmis ir metodologinėmis prieigomis grindžiamą interpretacinį tinklą. Tipologinių muzikos standartų ontinių būvių permąstymas – pagrindinė monografijos žvalgos ašis – monografijoje kūrė lygiavertį subtekstą. Kartu su penkių dešimtmečių Lietuvos muzikos kultūros proceso apmąstymu šis subtekstas dalijasi bendrą parataksinio komparatyvizmo nuostatą. Muzikos genotipo fokuso centravimas muzikos kultūros inovatyvios raidos diskurse yra inovatyvus platesniu mastu. Jis gali inicijuoti tarptautinio muzikinio modernizmo studijų metodų pokytį ir bandymus modernėjimo diskursą sieti su muzikos genotipų raidos argumentais ir naujos genotipų (makro)sistemos formavimosi koncepcija. Dar vieną šios monografijos tapatybės požymį iškelia nacionalinės muzikos reprezentavimo istoriografijoje standarto ignoravimas. Sovietmečiu įtvirtintas lietuvių muzikos istoriografijos modelis kol kas užsiliko ir XXI a.Tai mišriu principu gvildenama Lietuvos muzikinio gyvenimo, institucijų, svarbiausių muzikos žanrų, vėliau – konkrečių kompozitorių portretus ir kūrybą aprašantys „Lietuvos muzikos istorijos 1883–1940“ tomai. Nors sukaupta medžiaga gali būti reikšminga tolesniam diskursui, tokią pliuralistinę prieigą slovėnų muzikologas Gregoras Pompe’ė priskiria geo grafiškai „mažesnių“ kultūrų / tautų istorijoms. Neabejotina, kad ir Lietuvos muzikos plėtotės nagrinėjimo pažangai būtinos naujos idėjos ir kokybinis pokytis, nes kalbėjimas apie muzikos žanrus konvencionaliu požiūriu neatspindi globalesnių vykstančių sociokultūrinių procesų ir modernėjimo. Autorės konceptuali nuostata yra siūlymas apmąstyti vykstančius procesus tam tikros teorinės paradigmos akivaizdoje. Kartu tai kvietimas atkreipti dėmesį į vykstančias lietuvių profesionaliosios muzikos slinktis, jas interpretuojant tipologiniu aspektu ir siekiant atskleisti globalesnius procesus, kurie ne visada matomi tiesioginių meno proceso dalyvių. Monografijos orientacijos kryptį atskleidžia autorės siekis muzikos genotipo diskurso terpėje dekoduoti, atskleisti ir paženklinti penkių dešimtmečių lietuvių muzikos modernėjimo sudėtingo vaizdo dedamąsias. [Iš Pratarmės]

ENThe monograph "Development of Lithuanian Music Culture (1970-2020) from the Perspective of the Genotype: From Deformation to New Phenomena" in three chapters and fifteen subchapters is devoted to the critical analysis of innovative musical works (artifacts) by Lithuanian composers from the viewpoint of typology. The monograph sought to present the fifty-year development of Lithuanian music from a specific point of view; moreover, the idea of the research was stimulated by the huge systemic divide in Lithuanian musical culture between the situations of the early twentieth and the early twenty first centuries. While the first decades of the twentieth century were a period of debuts of art music genres in the Lithuanian music scene, then in the early twenty-first century, it was dominated by the integral expression of genre-mixes, free genres of music, and the interdisciplinary audiovisual, performative art opuses of the new generation. The transitional milieu of the interaction between sound art and other arts crossbreeds their characteristic genres and means of expression, institutionalizes typological innovations, and transcends aesthetic conventions and professional landmarks. A century-long curve of music creation and the perspective of its dynamics calls for a critical review and theoretical conceptualization. The aim of the monograph was to reveal the unique experience of national music culture and the mechanisms of its modernization and to place them in the milieu of an epistemological discourse. The rights of the optimal “tool” of theoretical interpretation in the monograph were attributed to universal phenomena of music typology. However, in the hierarchy of phe nomena of music morphology, the author chose one of the most popular analytical instruments, that is, the analytical “instrument” of the music genre.As the development of music consists of representations of specific works, their critical aspectual analysis is impossible solely at the level of composing musical texts or their sociocultural reception: it is primarily focused on the systemic conception of the predominating aspect of the problem, that is, the theory of the music genre. In recent decades, the views on this phenomenon have been marked by a particularly wide range of pluralistic evaluations. Therefore, before embarking on an analysis of Lithuanian music over five decades, the author decided on a complex reflection on the epistemological state of the music genre, which led to the formation of an authorial model of the phenomenon. The latter was published in the author’s monograph "A Theoretical Model of the Music Genotype" in 2022. It can be conditionally summarized as the conceptualization of the process of change in the “old” and the “new” music genres (called “music genotypes” by the author). The author refined the theoretical concept of a dynamic, changing music genotype through reflection of a long-term period of art music in Western culture as well as a century-long period of compositional practice of Lithuanian composers and its results. As an observer and an interpreter relying on a critical, systemic approach and the principle of deconstruction, the author of the monograph cannot help seeing the constant ongoing movement, reflected in the present study by an integral typological standard, the level of the music genotype. The scale of the five-decade-long observation of the transformation of Lithuanian music spacetime is evidently the optimal period to objectively evaluate the logic of the process of art music writing, as it avoids both the stability dictated by a short observation period and the impression of an unsystemic series of coincidences.The monograph tries to explain the systemic change in Lithuanian music during the five decades from the viewpoint of the music genotype. On the other hand, a complex analysis of the development of Lithuanian art music contributes to revealing and substantiating its “turning points” and the directions of renewal. The identity of the undertaken study has been predetermined by three main prerequisites / attributes. To start with, the monograph is based on the author’s conception of the music genotype (2022). The desire to cover and conceptualize the ongoing sound art processes in the late twentieth and the early twenty-first centuries could not be realized without ascertaining the most important theoretical interpretations of the typologization and taxonomy of art music that integrate the facts of the historical changes in these phenomena, which transformed into a theoretical model of the music genotype. Reflection on the dynamic, self-organizing, and changing type of musical work (as researchers usually describe the genre of music) in the authorial discourse has made it possible to introduce a certain bioartistic approach. For the traditional concept of “music genre,” having taken root on that basis and devalued in a certain way, the author of the monograph proposed the synonym “music genotype,” derived from a combination of two concepts of Greek origin (gene + type). The latter signifies the ontic aspects of the music genotype and has been used in the theoretical discourse of the monograph when dealing with the context of music composition and theo retical epistemology in the late twentieth and the early twenty-first century. [...]. [From the publication]

• Muzikologija / Musicology
• Menotyra / Arts