Chronometrai: įsivaizduoti laiką, arba chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene

LTNors laikas yra nematomas ir neapčiuopiamas, o enciklopedijose apibrėžiamas abstrakčiai – kaip procesų matavimas, kaip įvykių ir būties judėjimas „į priekį“, kaip materijos egzistavimo trukmė, jo įvaizdžių netrūksta. Kaip rodo italų menotyrininkės Camillos Tornos tyrimas, kiekvienas žmogus, net trejų metų vaikas, gali pavaizduoti, kas yra laikas, o grafinius įvaizdžius galima suklasifikuoti kaip taškų, linijų, apskritimų, paviršių, trukmių-intervalų, simbolių ir konceptualių galvosūkių variantus. Menininkų kuriami laiko įvaizdžiai sudėtingesni ir jungia visas šias kategorijas. Jų tipologija nagrinėjama antrame skyriuje, pradedant nuo tradicinių nuorodų – laikrodžių, daiktų, kurių materijoje laikas rašo savo istoriją ar tiesiog „praslenka“ pro žiūrovą tylinčio kūrinio akivaizdoje, baigiant gamtos ciklų, miesto kaitos stebėjimu ir mėginimais perkelti sąmonės bei vaizduotės laiko patirtis į vizualaus meno kūrinius. Kadangi fotografija yra susijusi su kultūros greitėjimą palengvinusiomis skaitmeninėmis technologijomis, taip pat į jos formatą „perrašomi“ įvairūs artefaktai, trečiame skyriuje aiškinamasi, kas atsitinka, kai ji jungiasi su skirtingomis medijomis: tapyba, kinu, teatru, performansu, kaip tai keičia pačios fotografijos ontologiją ir laiko reikšmes. Minėtina, kad prarandamas fotografijos momento, jos buvimo visada praeityje tikrumas ir visa tai pakeičia sudėtingesnės sandaros „laiko kristalai“ ir laikovaizdžiai, o apibrėžtą reikšmę generuojančias semiotines konstrukcijas – neprivalomi detektyvinės vaizduotės naratyvai. Galiausiai analizuojama, kaip skaitmeninė fotografija, praradusi ryšį su tikrove, tampa vizualiai išreikštu ritminiu-laikišku dariniu, mažai tesiskiriančiu nuo garsinių struktūrų.Atskiru ir sudėtingesniu laiko įvaizdžių tipu laikytini kūriniai, rekonstruojantys ar perkonstruojantys praeitį kaip dabarties ir ateities pagrindą. Nors miesto kultūroje persipina įvairūs laikotarpiai ir jų atmintis, dabartiniame Lietuvos mene daugiausia dėmesio sulaukianti praeitis yra sovietmetis. Ketvirtame skyriuje nagrinėjami menininkų išrasti būdai perrašyti jo istoriją ir kasdienybės patirtis į muziejaus ir archyvo formatą. Jo „heterochroniško“ skaitymo struktūra skatina kiekvieną žiūrovą susikurti individualias, atsitiktinumu grįstas laiko sekas, bet taip pat skatina diskusijas apie šios prieštaringos praeities įamžinimą ir atminties kultūrą. Kita vertus, menininkų dėmesys archyvuose rastiems neidentifikuojamiems, su jokia istorija nesusisiejantiems vaizdams leidžia kalbėti apie „neatmenamas praeitis“, paliečiant svarbius bendruomeninio ir Kito laiko aspektus. Fotografija visais atvejais veikia kaip tikrumo inkaras per greitai kintančioje skaitmeninių duomenų laiko tikrovėje. Penktame skyriuje tiriama, kaip dalyvavimo praktikos ir visas medijas jungianti bei žiūrovo veiksmus inscenizuojanti architektūra paveikė meno galimybes mąstyti apie laiką, atsiliepiant į filosofijos ir fizikos atradimus. Menininkės Akvilė Anglickaitė ir Dalia Mikonytė atveria pažinimui specifinį „moters laiką“ kaip kultūrinio Kito laiką per nėštumą ir „augimą“ arba tapsmą kūrėja. Jų fotoinstaliacijose susipina Julijos Kristevos su feministiniais judėjimais susietas cikliškas, linijinis ir monumentalusis laikas. Dainiaus Liškevičiaus, Aurelijos Maknytės ir Raimundo Malašausko projektų analize atskleidžiamos į kūrinio vyksmą interaktyviai įtraukto žiūrovo galimos laiko patirtys, kurios yra heterogeniškos ir įvairialypės, siejančios skirtingas sąmonės laiko trukmes su istorijos ir kosminiu laiku. [Leidėjo anotacija]

ENThis monograph focuses on the ways contemporary Lithuanian art imagines time. The lack of time has become a chronic decease of current decade, and constant repetition of the excuse "I don't have time" is its symptom. It is related to acceleration, which Paul Virilio envisioned as a 'temporal catastrophe' already in the 1990s and foretold that in the epoch of telecommunications space would be marginalised and swallowed by the 'dromospheric' time, a total present, which would turn into a 'global desert of time' (Virilio, 2008,124-125]. Judy Wajcman, Bernard Stiegler, Boris Groys and many other scholars have contributed to this idea in their more recent research, while yet others, such as Lisa Baraitser and Sarah Sharma, point out that in the midst of acceleration, there are plenty of people who lead slower lives and even have to endure the time of caring or waiting and hopelessness that is the reality of those less affluent. The pressure to hurry and achieve is often met with procrastination and the feeling that one is overwhelmed with the present, which holds one back rather than passes by unnoticed and is hardly real as St. Augustine had observed in his famous Confessions as far back as 4th c. AD. Thinkers are searching for alternative experiences of time - linked to particular places or nature - that would allow people to regain the sense of meaning lost in the accelerating world. These questions become even more urgent in the changing world. The threat of a new world war, the already conspicuous climate change, the sixth extinction of life that is under way and all kinds of social troubles change the narrative of the future. It is no longer that of progress, but of mitigation, reduction or death. The future of humanity has become dystopian and uncertain as we contemplate the possibility of the end of civilization.At the beginning of 2010s, Slavoj Zizek announced the end of the future as a social project (Slavoj Zizek, 2010]. People start searching for the guarantees of stable life in the past, thus fuelling nostalgia for heroic times. On the other hand, the advancement of physics shows us more and more clearly that time, in fact, does not exist - or at least it has no material basis. Stephen Hawking, Carlo Rovelli, Sean Carroll, Paul Davies and other scientists in their popular books on time tell us that time is actually an illusion created by our brain. The 2017 Nobel Prize for medicine was awarded to Jeffrey C. Hall, Michael Rosbash and Michael W. Young for the explanation of how our biological clock works. Time as well as space might be just effects of the interactions among quanta. It appears that in Albert Einstein's universe, which consists of space-time, time has lost its basic parameters: unity, direction, the present and independence (Carlo Rovelli, 2018). This contradicts our experience because for mortal beings, for bodies and nature, time certainly exists as a restrictive force that has only one direction, is constantly in flux and has a concrete beginning and end. Moreover, new discoveries of the properties of quantum mechanics, combined with the daily use of digital technologies which are based on that knowledge, create the impres¬sion that time is flexible and malleable. That and our ability to travel fast in space lead us to imagine that time travel may be possible, and many cultural narratives in books and films provide a lively imagery of such an experience. Such films as Interstellar, the British TV series Doctor Who or the series of books by J. K. Rowling, Harry Potter, seem to confirm that time travel is as natural as travel across space, but more exciting and intellectually intriguing.Writers, such as Julian Barnes or Ruth Ozeki, also mire their readers into the exploration and recreation of time. Time has become a hot topic for research and cultural debate, and there are no clear answers concerning time. 'Until we have a firm understanding of the flow of time, or incontrovertible evidence that it is indeed an illusion, then we will not know who we are, or what part we are playing in the great cosmic drama.' (Paul Davies, 1995, 278). Unsurprisingly, visual artists join this cultural trend with their own observa¬tions. Digital culture disadvantages their creations against the endless flow of'creativity,' which dooms every new work to remain unimportant. They react by creating cultural phenomena through which we understand and imagine time. In this endeavour they continue two other similar trends observed in the 20th century art. Inspired by scientific discoveries of x-ray imaging, atomic structure, radioactivity, electromagnetic waves and the telegraph artists became interested in occult texts and the fourth dimension already at the end of the 19th c. Linda Dalrymple Henderson who has researched this phenomenon claims that artists understood Einstein's theory of relativity published in 1905 as an invisible, unperceivable, but existing spiritual reality beyond the three-dimensional space, i.e. it was a special and geometric category accessible only to 'seers' - artists (Linda Dalrymple Henderson, 2013, 2-22). Thus futurists, cubists and surrealists showed 'ether' - a medium through which invisible waves were supposed to travel - as a vibrating space. This spatial fourth dimension was in constant flux - temporal. [...]. [From the publication]