Vasarvidžio ir rudens laikotarpio tradicinės šventės

• Žurnalo archyvas: numerio tekstas

LTPo didžiausios vasaros saulėgrįžos šventės – Joninių ir Petrinių prasidėdavo intensyvus darbų metas, nuo Petrinių – šienapjūtė, ją keitė rugiapjūtė. Liaudies kalendoriuje liepos 10 diena būdavo svarbi meteorologijos požiūriu. Jeigu tądien lyja, tikėta, kad lis septynias dienas, o kartais ir septynias savaites, tad iki šios datos skubėta pabaigti šieno ruošos darbus. Rugiapjūtės pradžia sutapdavo su Škaplierine (liepos 16 d.) arba Šv. Onos diena (liepos 26 d.), jeigu branda vėluodavo. Per Onines jau būdavo galima išsikepti pirmosios naujojo derliaus duonos, gerais metais baigdavosi rugiapjūtė. Rugpjūčio 10 d. – Šv. Lauryno diena, neoficiali rudens pradžia. Šv. Laurynas – ugnies globėjas. Jeigu tądien nelydavo, laukta gaisrų. Manyta, kad nuo šio laiko perkūnas netrenkia. Svarbi vasaros pabaigos šventė – Žolinė, bažnytinė Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė, švenčiama rugpjūčio 15 d. Per Žolinę būdavo šventinami žolynai, javų sėklos, daržovės ir vaistažolės, sunokdavo obuoliai, būdavo galima pasikasti bulvių. Šventintomis žolėmis būdavo apkaišomos sodybos, kad netrenktų žaibas. Žolinė – bendruomeninė šventė, jos šventimą reglamentuoja papročiai, manyta, kad nedalyvavimas joje užtraukia nelaimę. A. Vyšniauskaitė mano, kad per Žolinę atliekamos bažnytinės apeigos ir papročiai „priglobė nemaža to paties laikotarpio ikikrikščioniškųjų tradicijų, susijusių su lauko darbų baigtimi, su vasaros ir rudens sandūra“, o išlikę papročiai atspindi rudeninių sambarių, arba Dagos šventės, paprotį (Vyšniauskaitė, 1993). Šv. Baltramiejus (rugpjūčio 24 d.) – gandrų išskridimo į šiltuosius kraštus šventė, baigiasi šiltos dienos, išryškėja rudens požymiai (sakoma, kad „augalai lig Baltramiejaus bręsta, o po Baltramiejaus vysta“). [...]. [Iš straipsnio, p. 8]