Postmodernioji žmogaus samprata Johno Bartho kūryboje : disertacija

LTDarbe atskleidžiami esminiai požiūriai į žmogų postmodernizmo filosofijos raidoje, sociologijoje, psichologijoje ir literatūros kritikoje, aptariamos postmodernaus žmogaus ir visuomenės ištakos, apibūdinamas literatūrinis postmodernizmas. Postmodernizmo sąvoka ir postmodernioji žmogaus koncepcija Bartho kūryboje analizuojama filosofiniu, sociologiniu, psichologiniu, estetiniu aspektais, atskleidžiama personažų asmenybės raida, jų kelias nuo asmenybės griūties iki suvokto tapatumo. Nepaisant kai kurių nihilistinių tendencijų vaizduojant žmogų kaip silpną ir pažeidžiamą būtybę, rašytojas atsiskleidžia kaip menininkas, atstovaujantis humanistiniam postmodernizmui. Barthas atmeta humanistinę vientisos, stabilios žmogaus asmenybės, įgimto, esminio „aš“ idėją ir decentruoja žmogų – vaizduoja jį kaip nepaliaujamai keičiantį savo psichologines ir socialines kaukes. Parodijuodamas herojinius epus ir antikinius mitus, autorius siekia įrodyti šių dienų žmogaus dvasinį susmulkėjimą, jo fizinį ir dvasinį išsekimą. Bartho žmogus yra imituotojas, kuris aklai seka kitų žmonių sukurtomis gyvenimo schemomis. Rašytojas kritikuoja nusistovėjusias patriarchalinio pasaulio normas – dvi lytis kaip priešpriešas, „stipriosios“ ir „silpnosios“ lyties mitus ir pripažįsta lyčių skirtumų įvairovės pozityvumą. Barthas išryškina fiktyvų grožinės literatūros ir pasaulio aspektą bei perteikia šiuolaikinio menininko ir individo būvį – jo ontologinį nesaugumą, norą pažinti, sukurti ir įprasminti save kūryba. [Iš leidinio]

ENThe work reveals the postmodern human concept, essential attitudes to man in the development of postmodern philosophy, sociology, psychology, and literary criticism, discusses the sources of postmodern man and society, defines literary postmodernism. The concept of postmodernism and postmodern man in Barth‘s works is analyzed in its philosophical, sociological, psychological, aesthetic aspects. The work discloses the development of Barth‘s characters‘ personalities, their routes from disintegration to identity. Despite certain nihilistic tendencies in depicting man as a weak and vulnerable creature, the writer stands out as a representative of humanistic postmodern wing, i.e., carries on the educational tradition in American literature. Barth rejects the idea of the essential, stable „I“ and decenters individual showing him as a succession of psychological and social masks. In his parody of ancient myth and heroic epic the author proves the contemporary man‘s spiritual meanness, his physical and emotional exhaustion. Barth‘s individual is an imitator who follows the life schemes created by others. The writer criticizes the binary oppositions of a patriarchal society, the myths of „strong“ and „weak“ sex, and proves the positive aspect of a variety of differences between the sexes. Barth emphasizes the fictitious aspect of literature and the world, and conveys the contemporary writer‘s and man‘s condition – his ontological insecurity, and his strong wish to give meaning to his life by means of writing. [From the publication]