Ugdymas(-is) kaip pirmoji filosofija

LTStraipsnyje dėstoma ugdymo kaip pirmosios filosofijos samprata. Teigiama, kad ugdymo filosofija yra XX a. vyravusios kalbos įpėdinė, nes kalbos prasmių stabilumas yra palaikomas kalbos vartojimo praktikų, kurios diegiamos ugdyme. Skleidžiant šią mintį, aptariami Aristotelio, R. Descarteso ir E. Levino pirmosios filosofijos projektai bei pateikiama jų ugdytojiška interpretacija. Prieinama prie išvados, kad iki šiol siūlyti pirmosios filosofijos projektai, Aristotelio atveju akcentuojant bendrųjų tikrovės dėsnių mąstymą, Descarteso atveju – pažinimo procedūrą, o Levino atveju – etinį santykį, rodo dar gilesnę ugdymo(si) praktikų plotmę. Visas filosofinis darbas dalijamas į ugdymo(si), filosofinio atradimo ir filosofinio atradimo pagrindimo kontekstus, kai pagrindinis filosofijos kontekstas yra ugdymo(si) kontekstas. Siekiant formuluoti ugdymo kaip pirmosios filosofijos projektą, pirma, formuluojama empirinė tezė apie ugdymą kaip pirmąją filosofiją. Parodžius jos nepakankamumą vėliau formuluojama transcendentalinė tezė. Pateikiami transcendentalinės pedagogikos projekto metmenys. Teigiama, kad ugdymas (-is) kaip pirmoji filosofija nėra vien tik vaikų auginimo mokslas, bet ir biologiškai suaugusių žmonių būvis, kai būti yra mokytis būti. Straipsnis baigiamas mintimi, kad ugdymas (-is), demokratija ir filosofija yra tos pačios plotmės dalykai. Esminiai žodžiai: pirmoji filosofija, metafizika, pažinimo teorija, etika, transcendentalinė pedagogika. [Iš leidinio]

ENThe article outlines the conception of education as the first philosophy. It is argued that philosophy of education is the successor to the philosophy of language that prevailed in the 20th century, because the stability of language meanings is maintained by the language use practices that are introduced by education. To promote this idea, the first philosophical projects of Aristotle, Descartes and Levinas are discussed and their educational interpretation is presented. It is concluded that the first philosophy projects proposed so far, emphasizing the thinking of general laws of reality in the case of Aristotle, the cognitive procedure in the case of Descartes, and the ethical relationship in the case of Levinas, point to an even deeper scope of educational practices. All philosophical work is divided into the contexts of (self)education, philosophical discovery and justification of philosophical discovery, where the main philosophical context is the (self)education context. In order to formulate the project of education as a first philosophy, first, an empirical thesis on education as a first philosophy is formulated. Its inadequacy is then demonstrated by the formulation of the transcendental thesis. An outline of the transcendental pedagogy project is presented. It is argued that (self)education as a first philosophy is not just the science of raising children, but also the state of biologically adult human being, where to being is to learning to be. The article concludes with the idea that (self)education, democracy and philosophy are subjects of the same scope. Keywords: first philosophy, metaphysics, cognitive theory, ethics, transcendental pedagogy. [From the publication]

• Filosofija / Philosophy
• Edukologija / Education