Moteris su kamera - naujas matymas, naujos tapatybės

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTNuo pat kinematografo atsiradimo kamera tapo vien tik vyrų žaidimo, darbo ir valdymo įrankiu, padedančiu kurti ir propaguoti savą - vyrišką - pasaulio viziją, savus kultūrinius ir seksualinius modelius. Vyro žvilgsnis į aplinką tapo dominuojančiu ir universaliu šiandieninėje kultūroje, nepaisant vis dažnesnių moterų menininkių mėginimų sukurti alternatyvą šiam vyriškam monopoliui. Vienu ir kitu atveju kinas neprivalo reprezentuoti socialinės kultūrinės tikrovės: gali ją deformuoti, iškreipti, supaprastinti, stereotipizuoti, mitologizuoti ar pagražinti. Tačiau už kiekvieno sukurto žmogaus ir aplinkos įvaizdžio slypi asmeniška vertybių sistema, autorinės pozicijos ir nuostatos, prioritetai, abejonės bei kritika. Šiame trumpame tekste pamėginsiu pasigilinti, kur krypsta „kameros akis", kai kamera atsiduria moters rankose. Kuo jos matymas yra svarbus, asmeniškas? Kaip su kamera galima konstruoti savą, alternatyvų žmogaus ir pasaulio modelį? Atsakymų ieškosiu gilindamasi į Lietuvos menininkių - režisierių Janinos Lapinskaitės, Inesos Kurklietytės, Giedrės Beinoriūtės, Oksanos Burajos ir videomenininkės Kristinos Inčiūraitės - kūrybos specifiką, matymo ir reprezentavimo konstravimo mechanizmus, nes būtent reprezentavimas ekrane tampa savotišku kultūros modeliu, leidžia kurti naujas tapatybes. [Iš straipsnio, p. 65]

ENSince the very invention of cinema, a camera has become an exclusively male toy, a work and control tool allowing them to create and promote their own - masculine - vision of the world, their own cultural and gender models. The male gaze at the surrounding environment has become dominating and universal in contemporary culture despite the more-and-more frequent attempts of women artists to create an alternative to this male monopoly. In both cases cinema is not and does not have to be a representation of the socio-cultural reality: it can deform it, distort, simplify, stereotype, mythologise or embellish. However, a certain personal system of values including the author's position, principles, priorities, doubts and criticisms lie behind every image of a human being and his or her environment. In this short paper, I will try to explore where the 'cinematic eye' is directed at when a camera appears in a woman's hands. How is [her] vision important or personal? How is it possible to construct one's own, alternative model of being and the world with the help of camera? I intend to look for the answers to these questions by analysing the specifics and mechanisms of constructing the gaze as well as the presence in the field of vision in the films by Janina Lapinskaitė, Inesa Kurklietytė, Giedrė Beinoriūtė, Oksana Buraja and video artist Kristina Inčiūraitė, because being visible on the screen has become a certain model of being in culture and that facilitates the production of new identities. [Extract, p. 193]