Žmogaus beieškant. J. Derrida ir J. Lacano pėdsakais

LTStraipsnis skirtas Jacqueso Derrida pasiūlytoms ribos / skirties ir pėdsako sąvokoms aptarti bei jų kontekste išryškinti žmogaus figūros metmenis, atliepiančius mąstytojo minties logiką. Remtasi prielaida, kad Derrida siūloma perspektyva grindė save paradigmine tolydumo ir trūkio priešprieša, kritiškai vertinusia tolydžios, sau tapačios žmogaus sąmonės idėją. Palyginimui glaustai nužymėtos J. Lacano ir M. Foucault koncepcijos, savitai atakavusios tradicines antropologines sampratas, sutvirtintas tolydumo principais. Iš dalies rekonstruojant, iš dalies interpretuojant, sekta Derrida minties pėdsakais tikint atrasti jo tekstuose paslėptą žmogų, kurį, tenka pripažinti, pats mąstytojas savo raštuose minėjo gan retai. Išryškinta žmogaus struktūra paremta ją kertančia skirtimi, arba tokiu šuoliu iš pasąmonės į sąmonę, kai besirutuliojanti sąmoninga tapatybė yra visada antrinė savo nesugriebiamo šaltinio atžvilgiu. Ši koncepcija iškelia žmogų sudalintos, asimetriškos stuktūros pavidalu, gristu ne tolydumo, bet skirties judesiu, šalinančiu bet kokios apykaitos galimybę tarp sąmonės ir pasąmonės. Esminiai žodžiai: Derrida, Lacan, Foucault, žmogaus samprata, skirtis versus tolydumas, pėdsakas, esamybė, mirtis kaip ribos patirtis. [Iš leidinio]

ENThe article is dedicated to the discussion of the notions of limit / delimitation and trace suggested by Jacques Derrida, and in this context to outlining the human figure dimensions, which correspond to the logic of the thinker. The article is based on the premise that Derrida’s perspective relied on the paradigmatic opposition between continuity and discontinuity, which critically assessed the idea of a continuous human consciousness identical to self. For the sake of comparison, the concepts used by Jacques Lacan and Michel Foucault are briefly highlighted. These concepts in their own right were an attack on the traditional anthropological notions reinforced by the principles of continuity. Based on the traces of Derrida’s thought, partly by reconstructing and partly by interpreting, the article seeks to discover the concealed human in his texts, who, admittedly, was rarely mentioned by the thinker in his writings. The human structure based on the dividing distinction or a leap from the subconscious to the conscious is highlighted, where the evolving conscious identity is always secondary with respect to the elusive source. This concept lifts the man in the form of a fragmented, asymmetrical structure, based not on continuity but on difference, which undermines the possibility of any exchange between consciousness and subconsciousness. Keywords: Derrida, Lacan, Foucault, the concept of man, differance versus continuity, trace, presence, death as limit experience. [From the publication]