LTDisertacija yra pirmasis platus moderniosios lietuvių prozos tyrinėjimas mitopoetiniu aspektu, remiantis archetipine, funkcionalia-ritualine, simboline bei struktūrine mito teorijomis. Tekstų analizei taikyti įvairūs interpretacijos modeliai – C. G. Jungo archetipinis, semiotinis, V. Proppo „pasakos morfologija“, M. Bachtino karnavalinės kultūros teorija, o Igno Šeiniaus, Jurgio Savickio, Petro Tarulio, Sauliaus Tomo Kondroto, Ramūno Kasparavičiaus ir Ričardo Gavelio romanai nagrinėjami kaip intelektualaus, sąmoningo mitologizavimo poetika. Darbo tikslas yra išsiaiškinti, kaip pasakojimo metaforą, simboliką generuoja giliosios naratyvinės jo struktūros – santykių pluoštai (anot C. Levi-Strausso), todėl analizuojami subtekstiniai ir virštekstiniai (paradigminiai) reikšmių santykiai. Interpretacijų objektu tapo tie tekstai, kuriose dominuoja paradigminis, o ne siužetinis-pragmatinis pasakojimo lygmuo. Šių tekstų gelmėje ryškėja archetipai, mitologemos, mitologinės schemos, todėl juos apibūdiname kaip mitopoetinius, o tokios poetikos atsiradimą lietuvių literatūroje laikome jos subrendimo požymiu. Esminiai šios prozos bruožai – metaforiškas realybės suvokimas ir atspindėjimas bei simbolinis apibendrinimas. Metaforiškumas būdingas ir vadinamajai poetinei prozai, tačiau joje dominuoja subjektyvi raiška ir individualizuoti psichologiniai charakteriai. Mitopoetinė proza neatsiejama nuo tradicijos plačiąja, T. S. Elioto šiai sąvokai teikta, prasme.
ENThis dissertation is the first broad analysis of modern Lithuanian prose from the mythopoetic aspect. It is based on archetypal, functional-ritual, symbolic and structural theories of myths. Various models of interpretation were applied to the text analysis: Jungian archetypes, semiotics, V. Propp’s “Morphology of the Folk Tale” and M. Bakhtin’s “Carnival Culture Theory”. The novels of Ignas Šeinius, Jurgis Savickis, Petras Tarulis, Saulius Tomas Kondrotas, Ramūnas Kasparavičius and Ričardas Gavelis are analysed as examples of the poetics of intellectual, conscious mythologising. The aim of the work is to clarify how the metaphors and symbolism of folk tales are generated by the deep structure of the narrative (the bundles of links of C. Lévi-Strauss). Therefore, the relations between sub-text and super-text (paradigmatic) meanings are analysed. The object to be interpreted becomes the text in which the paradigmatic, not the subject-pragmatic, narrative level dominates. In the depths of these texts there emerge archetypes, mythologems and mythological schemas. Therefore, we characterise them as mythopoetic; and the emergence of such poetics in Lithuanian literature is considered to be a sign of its maturity. The essence of such prose is grasping reality as a metaphor and reflecting it back through summational symbolism. Metaphoricalness is also characteristic of what we call ‘poetic prose’, however in this genre, subjective expression and individualised psychological characters prevail. Mythopoetic prose is now invariably defined in the traditional broad sense ascribed to it by T. S. Eliot.