Įsivaizduoti Anapusybę: imaginacinis pasaulis Suhravardžio filosofijoje

LTStraipsnis skirtas specifinei imaginacinės eschatologijos koncepcijai Suhravardžio filosofijoje – 'ʿālamu l-mithāl', kuri Vakaruose geriau žinoma prancūzų mokslininko Henrio Corbino išpopuliarintu pavadinimu 'mundus imaginalis'. Imaginacinis, nuo įprastos vaizduotės besiskiriančios 'imaginatio vera' sugeneruotas pasaulis, esantis tarp žemiškojo bei dangiškojo, gali būti pasiektas miegant, medituojant arba po mirties. Straipsnyje aptariama terminologinė ir semantinė pavadinimo problematika, siekiant išsiaiškinti ir pasiūlant galimai tiksliausią lietuvišką atitikmenį. Žinant sinkretinę sufizmo kilmę, gręžiamasi į senovės Egipto, platonizmo ir neoplatonikų filosofines tradicijas, iš kurių tikriausiai kilusi islamo aukso amžiuje išplėtota 'ʿālamu l-mithāl' koncepcija. Pasitelkiamos konceptualiai artimiausios ankstesnių civilizacijų paradigmos: egiptiečių Nendrių laukai, Platono „tikroji žemė“, idėjų teorija ir Plotino sielos hipostazė. Preziumuojama, kad idėjinės suhravardiškojo 'ʿālamu l-mithāl' ištakos glūdi būtent šiose tradicijose. Savitai transformuotos ir integruotos į pagal Dievo Žodį (Koraną) surikiuotą ankstyvąjį islamo filosofijos pasaulį, Suhravardžio filosofijoje jos galutinai performuojamos į sufiškąją ʿālamu l-mithāl koncepciją ir tampa viena iš pagrindinių jo nušvitimo filosofijos konstantų.Remdamasi originaliu Suhravardžio veikalu 'Ḥikmatu l-išrāq' („Nušvitimo filosofija“), parodysiu, jog, diegdamas epistemologines inovacijas, Suhravardis pirmasis 'ʿālamu l-mithāl' suteikia atskirą ontologinį lygmenį: greta intelekto, sielos ir materijos pasaulių atsiranda ketvirtasis – 'imaginalijų' pasaulis, taip išsprendžiant ilgai trukusį religinį ir filosofinį pomirtinio pasaulio antagonizmą. Esminiai žodžiai: arabų-islamiškoji nlosonja, Suhravardis, komparatyvistinė kultūrologija ir nlosonja, imaginacinė eschatologija, imaginacinis pasaulis, 'mundus imaginalis', 'ʿālamu l-mithāl'. [Iš leidinio]

ENThe article focuses on a specific concept of imaginative eschatology in Suhrawardi’ philosophy - 'ʿālamu l-mithāl', better known in the West under the name 'mundus imaginalis', popularized by the French scholar Henry Corbin. The imaginal world, generated by the 'imaginatio vera', which is different from the ordinary imagination and lies between the earthly and the heavenly, can be reached during sleep, meditation or after death. The article discusses the terminological and semantic problems of 'ʿālamu l-mithāl' in order to clarify and propose the most accurate Lithuanian equivalent. Knowing the syncretic origins of Sufism, the philosophical traditions of ancient Egypt, Platonism and the Neoplatonists are considered as possible sources of the concept of 'ʿālamu l-mithāl', developed in the Islamic Golden Age. The conceptually closest paradigms of earlier civilizations are used: the Egypttian Fields of Reed, Plato’s “true earth”, the Theory of Forms and Plotinus’ Hypostasis of the Soul. The ideological origins of the Suhrawardic 'ʿālamu l-mithāl' are presumed to lie in these traditions. Specifically transformed and integrated into the early world of Islamic philosophy based on the Word of God (the Qur’ān), in Suhrawardi’s philosophy they are finally transformed into the Sufi concept of 'ʿālamu l-mithāl' and become one of the main constants of 'Išrāqi' philosophy.Drawing on Suhrawardi’s original work 'Ḥikmatu l-išrāq' (The Philosophy of Illumination), I will show that by introducing epistemological innovations, Suhrawardi is the first to give 'ʿālamu l-mithāl' a separate ontological level: a fourth world, that of Image, appears in addition to the worlds of the Intellect, the Soul, and the Matter, thus resolving the long-standing religious and philosophical antagonism concerning the Afterworld. Keywords: Arab-Islamic philosophy, Suhrawardi, Comparative Cultural Studies and Philosophy, Imaginative Eschatology, Imaginal World, 'mundus imaginalis', 'ʿālamu l-mithāl'. [From the publication]