Pagrindiniai mediacijos principai: teorija ir praktika

• Žurnalo archyvas: leidinio tekstas

LTMediacija – civilinių ar administracinių ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą. Tai nauja mediacijos apibrėžimo sąvoka, įtvirtinta išplėtus mediacijos proceso taikymą nuo civilinių iki administracinių ginčų. Mediacija ginčo šalims yra patrauklus nesutarimo sprendimo būdas, kadangi tai lanksti bei konfidenciali ginčų sprendimo procedūra, kurioje vienas ar keli nepriklausomi ir nešališki asmenys (mediatorius ar mediatoriai) aktyviai padeda besiginčijantiems pasiekti priimtiną ginčo sprendimą ir ginčo šalys išlaiko savo rankose sprendimą, ar susitarti ir kokiomis sąlygomis. Mediatorius ir šalys yra laisvos susitarti dėl mediacijos proceso pobūdžio, tvarkos, taisyklių. Mediacija – tai procesas, kuriam taikoma tam tikra struktūra bei principai. Kaip ir notaro veiklos principai (nepriklausomumo, objektyvumo, profesinės paslapties, asmeninės atsakomybės, sąžiningos konkurencijos), yra kiekvieno notaro darbo veiklos pagrindas, be kurių notarai negalėtų vykdyti valstybės jiems patikėtų funkcijų, taip ir mediacijos procese principai yra patys svarbiausi postulatai, kurie yra viso proceso pamatas. Kiekvienas mediatorius privalo gerai žinoti ir išmanyti mediacijos principus, jų turinį, praktinio taikymo ribas. Šiame darbe autorių tikslas yra aptarti pagrindinius ir svarbiausius (autorių nuomone) mediacijos principus, kurių įgyvendinimas praktikoje sulaukia daug klausimų bei iššūkių. Atsižvelgdamos į tai, panagrinėsime konfidencialumo, savanoriškumo, nešališkumo ir šalių lygiateisiškumo principus. Kadangi notaras taip pat gali būti mediatoriumi ir teikti mediacijos paslaugas, lygiagrečiai minėtus mediacijos principus palyginsime su notaro veiklos principais, taisyklėmis, kurie yra artimiausi principams, taikomiems mediacijoje, turi panašumų ir skirtumų. [Iš teksto, p. 11-12]