Sėlos ir Žiemgalos vyskupystės aktai

LT1218-1226 m. gyvavusi ir 1226-1232 m. laipsniškai į Žiemgalos vyskupystę reorganizuota Sėlos vyskupystė nuo pat pradžių plėtėsi ne tik sėlių, bet ir žiemgalių žemėse. Tai - seniausia vyskupystė, bent teoriškai apėmusi ir dalį dabartinės Lietuvos teritorijos. Ankstyviausias šios vyskupystės ištakas fiksuoja 1217 m. rugsėjo 30 d. popiežiaus Honorijaus III bulė, leidžianti Rygos vyskupui Albertui įšventinti Livonijoje naujus vyskupus. 1219 m. spalio 25 d. popiežius Honorijus III Sėlos vyskupui Bernhardui iš Lipės pranešė, kad patvirtino jo vyskupystės ribas, o 1219 m. spalio 28 d. paėmė į šv. Petro sosto globą Livonijos bažnyčią ir patvirtino jai naujai įgytas žemes - Estiją, Sėlą ir Žiemgalą. Vienas svarbiausių aktų Sėlos vyskupystės likimui buvo 1226 m. kovo 21 d. Rygos vyskupo Alberto raštas Sėlos ir dalies Žiemgalos vyskupui Lambertui, kuriam, atsisakiusiam Sėlos, paskyrė visą Žiemgalą, betgi „laikinai" paliko ir pajamas iš Sėlos, kol Žiemgala bus užkariauta. Prasidėjo formalus Sėlos vyskupystės transformacijos į Žiemgalos vyskupystę laikotarpis, tačiau faktiškai ir anksčiau Sėlos vyskupas būdavo pavadinamas Žiemgalos vyskupu, o ir vėliau, kadangi Žiemgala nebuvo užkariauta, Žiemgalos vyskupas išlaikė savo teises į Sėlą ir kartais būdavo pavadinamas Sėlos vyskupu (paskutinį kartą - 1228 m. gruodžio 11 d. popiežiaus Grigaliaus IX bulėje). Šis rinkinys apima 1217-1228 m. laikotarpį, t. y. pirmųjų dviejų Sėlos-Žiemgalos vyskupų valdymo laikotarpį, kuomet vyskupystė dar buvo vadinama daugiausia Sėlos vardu.