LTTrečiajame antro skyriaus poskyryje (žr. 'Tarminiai variantai ir kalbėtojų nuostatos: tarmiškumas kaip etnografinio tapatumo dėmuo. Pietinių vakarų aukštaičių regiolekto atvejis'. Autorė – Agnė Čepaitienė) aptariamas geografiškai pietų žemaičiams artimas vakarų aukštaičių arealas: nagrinėjamos pietinių vakarų aukštaičių regiolekto atstovų, arba suvalkiečių (sūduvių), kalbinės ir etnografinį tapatumą liudijančios nuostatos. Tyrimo tikslas – nustatyti, kaip iš pietinių vakarų aukštaičių regiolekto arealo, arba Suvalkijos etnografinio regiono, kilęs asmuo suvokia ir kuria tarmiškumą. Papildomai analizuojamas tiriamųjų požiūris į gimtojo ir kitų Lietuvos etnografinių regionų atstovus bei jų vartojamus kalbos variantus. Šis tyrimas paremtas 35 etnografinių-sociolingvistinių anketų medžiaga. O tiriamąją grupę sudaro daugiausia 1986–1993 m. pietinių vakarų aukštaičių regiolekto plote (Marijampolėje ir jos apylinkėse) gimę nevienodo sėslumo respondentai. Todėl visai natūralu, kad tiriamasis arealas yra sąlygiškai tvaraus tarmiškumo zona. Tarminį kodą renkamasi tik solidarumo ir izoliuotuosiuose domenuose. Tačiau dėl tarmės panašumo į bendrinę kalbą ir gimtatarmiams dažnai atpažįstamų, bet sunkiai eliminuojamų vartojamų tarminių ypatybių, tarmiškumo sklaida, manytina, yra platesnė. Vakarų aukštaičių kauniškių tarmės atitiktis taisyklingumo kriterijui yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių aukštą tarmės prestižą, aukštą kalbinę, etnografinę savivertę bei gana rezervuotą ar net kartais neigiamą požiūrį į kitas etnografines grupes ir jų atstovų vartojamus kalbos variantus. [...]. [Iš Įvado]