Žemaitiški motyvai Czesławo Miłoszo kūryboje ir jo žemaitiškas savivaizdis imagologijos požiūriu

LTKalbėdamas apie savo žemaitiškumą, Miloszas galėjo kalbėti apie „kitą Lietuvą“. Apie Lietuvą, tam tikra prasme atitolusią nuo tradiciško lenkiško Lietuvos įvaizdžio. XIX ir XX a. lenkų literatūroje vis dar buvo grįžtama prie „Lietuvos mito“, mito apie labai gerai „žinomą Lietuvą“, bet poetas stengėsi papasakoti apie „nežinomą Lietuvą“, o tokia „nežinoma Lietuva“ jam buvo Žemaitija. Lenkų bajoriška tradicija, su kuria Miloszas turbūt niekada nenutraukė ryšių, čia, Žemaitijoje, buvo neutralizuojama kitų tradicijų ir kitų — taip pat kalbų ir papročių — įtakų. „O tikroji Žemaitija buvo daug grynesnė — tiktai ten išliko bajorai, namie kalbantys lietuviškai“, — pažymėjo „Tėvynės ieškojime“. Žemaitija vis dar buvo Lietuva, vis dar gana arti Miloszo kultūros formacijos, bet kartu buvo ir „kita žemė“, svetima teritorija. Pasirodo, kad Žemaitija — tai Lietuva, bet ir ne Lietuva, - bet kokiu atveju kita, nei aprašyta Mickevičiaus „Pone Tade“ ir kituose lenkų romantiniuose ir postromantiniuose kūriniuose. Įvairiuose tekstuose Miloszas gilinosi į pagonybę, į sau pačiam tik iš dalies žinomus ritualus ir tikėjimus. Atrodo, poetas pasirinko strategiją atitolinti Žemaitiją nuo savo laikų, kad ryškiau parodytų jos kalbos, papročių ir tikėjimo savitumą. [Iš straipsnio, p. 78]

ENThe article discusses the function of Žemaitijan motifs in the writings of Czesław Miłosz. It is noticeable that the poet quite often refers to his Žemaitijan origins and mentions his Žemaitijan ancestors in his essays. Local/regional motifs also appear in literary works such as Gdzie wschodzi słonce i kędy zapada, Ziemia Utro and Szukanie ojczyzny, which is very important in terms of his self-identification. The poet’s homeland is described as a part of Žemaitija, although the valley of the Nevėžis was on the historical border between Žemaitija and Aukštaitija. Milosz wrote about his own Žemaitijan morals, manners and character. So it is interesting to investigate this peculiar auto-image. Additionally, we can trace Milosz’s remarks about other people of Žemaitijan origin (such as Pranas Ancevičius / Franciszek Ancewicz). They are all characterised as stubborn, but also mentally and physically strong. They seem to have a vital power, which makes them ‘men of nature’, which may be opposed to ‘men of culture’. This opposition between the ‘natural’ (fierce, straightforward and honest) man of Žemaitija, and the ‘cultural’ or ‘civilised’ Western man recurs in Miłosz’s work. [From the publication]

• Czesławo Miłoszo kūryba : modernioji LDK tradicijų tąsa / sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. 299 p.
• Česlovo Milošo žemė / mokslinė redaktorė ir sudarytoja Nijolė Taluntytė ; Vytauto Didžiojo universitetas. Menų institutas. Česlovo Milošo slavistikos centras. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007. 230 p.
• Lietuva ir lietuvis XXI a. užsienio literatūroje: stereotipiniai įvaizdžiai / Asta Gustaitienė. Česlovo Milošo skaitymai. 2013, 6 p. 44-51.
• Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai / Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. 359 p., [12] iliustr. lap.
• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija: sienų samprata ir delimitaciniai procesai XIV-XVI amžiuje / Tomas Čelkis. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2014. 349 p.
• Lietuvos etnokultūrinis regionavimas / Alma Ragauskaitė. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2019. 191 p.
• Mitų ir poezijos žemė: Lietuva lenkų literatūroje / Algis Kalėda. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. 278 p.
• Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409-1566 metais / Eugenijus Saviščevas. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2010. 461 p.