LTXX a. buvo labai reikšmingas ir Lietuvos jėzuitams. Savo laiku Lietuvos jėzuitų provincija apėmė gana didelę teritoriją (ne tik dabartinę Lietuvę, bet ir dalį Latvijos, Baltarusijos ir šiaurės Lenkijos) ir XVIII a. viduryje turėjo daugiau kaip tūkstantį narių. Padalijus Lietuvos ir Lenkijos Respubliką ir uždarius Jėzaus Draugiją Rusijos imperijos teritorijoje atsidūrę Lietuvos provincijos nariai galėjo toliau oficialiai veikti ir taip išsaugojo pačios Draugijos tęstinumą iki jos atkūrimo 1814 m. Tačiau ir iš Rusijos jėzuitai greitai buvo išvaryti, todėl į jos valdžią patekusioje Lietuvoje jų nebuvo iki XX a. pradžios. Tik Lietuvai sukūrus nepriklausomą valstybę jėzuitai vėl įsikūrė Kaune, o vėliau ir kitose Lietuvos vietovėse. Pradžioje nemažai padėjo Vokietijos jėzuitai, o išaugus lietuvių skaičiui, buvo sukurta atskira Lietuvos jėzuitų provincija. Po II pasaulinio karo, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Jėzaus Draugija, kaip ir kitos vienuolijos, buvo uždrausta ir veikė tik pogrindyje. Užsienyje atsidūrę provincijos nariai sudarė atskirą vienetą ir daugiausia apaštalavo tarp lietuvių išeivių. Antrą kartą jėzuitai atsikūrė 1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Knygoje spausdinami trys originalūs straipsniai apie lietuvius jėzuitus ir jų veiklą XX a. Šie straipsniai nepretenduoja pateikti išsamaus Lietuvos jėzuitų gyvenimo aprašymo, veikiau stengiasi supažindinti su pagrindinėmis asmenybėmis, jų darbais ir galbūt paskatinti naujas studijas šioje įdomioje Bažnyčios istorijos srityje. [Iš Pratarmės]