LTKnyga skiriama Lietuvos valstybės atkūrimo (1918) šimtmečiui. Joje nagrinėjami lietuvių tautinio atgimimo klausimai XIX a. antrojoje pusėje, kurie atsispindi žurnaluose (laikraščiuose) AUŠRA ir VARPAS. Nagrinėjamos liberaliosios inteligentijos pastangos žadinant tautą priešintis Rusijos imperialistinio monarchistinio režimo vykdomam lietuvių kalbos, mokyklų ir apskritai kultūros etnocidui, prievartinei rusifikacijai ir pravoslavinimui. Katalikų bažnyčios persekiojimui, lietuvių ir lenkų supriešinimui. Autorius daugiausia remiasi tautinės kovos ideologų, šauklių - dr. Jono Basanavičiaus, Martyno Jankaus, Martyno Šerniaus, Vinco Kudirkos, Jurgio Mikšo, Jono Šliūpo, vyskupo Motiejaus Valančiaus, Petro Vileišio, Andriaus Vištelio ir kitų korespondencija, jų programomis, kovos taktika, atsiminimais. Čia stipriai kritikuojama carinės Rusijos kolonijinė ir nutautinimo politika Didžiojoje Lietuvoje ir Vokietijos imperijos germanizacinė - Mažojoje Lietuvoje, taip pat lenkų ir sulenkėjusių kunigų bei bajorų - polonizacijos politika. Knygoje gausiai cituojamos aušrininkų ir kitų pasipriešinimo veikėjų programos, jų polemika bei mintys atskleidžia tautinio sąjūdžio dalyvių pažiūras, norus, pasipriešinimo taktiką bei metodus, praktinę veiklą. To jie negalėjo atvirai skelbti AUŠROJE, VARPE bei kitoje spaudoje. Aušrininkų, varpininkų ir vėlesnių kovotojų pastangomis ilgainiui lietuvių tauta išsivadavo iš Rusijos imperijos, buvo sukurta nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji - tai lietuvių tautos išlikimo, jos gyvavimo šaltinis ir garantas. Įprasminimas darbų, kuriuos pradėjo, vadovavo išsivadavimui lietuvių inteligentijos žiedas. Tai didlietuvių ir mažlietuvių bendradarbiavimo rezultatas. Nesibaigiantis pažangos kelias. [Iš teksto, p. 133]