Šnekamoji kalba kaip personažų tapatumo konstravimo priemonė Marijos Kavtaradzės trumpametražiuose filmuose

LTLietuvos ir užsienio kinotyros tekstuose filmų dialogai analizuojami retai, o jei aptariami, tai dažniausiai dramaturginiu aspektu. Vis dėlto kalba atlieka daugiau funkcijų – ja scenaristai bei režisieriai gali ne tik pateikti informaciją ar pasukti siužetą norima linkme, bet ir formuoti personažų charakterius. Šiuolaikinių jaunosios kartos lietuvių režisierių darbuose pastebimas šnekamosios kalbos gausėjimas, akivaizdžiai kaitaliojami kalbos registrai bei žargono įvairovė leidžia filmų dialogus tyrinėti sociolingvistiniu aspektu. Nepaprastai svarbu tai daryti dabartiniu momentu, nes laikui bėgant „realizmo kodai“ (šnekamosios kalbos pavyzdžiai) gali būti nebeperskaitomi. Šioje publikacijoje bus ieškoma atsakymo, kaip režisieriai verbalinę kalbą pritaiko tam tikriems personažams (t. y. konstruoja jų charakterius). Darbe pasitelkiami Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus atlikti Vilniaus jaunuolių kalbos tyrimai, kurie apima paauglių įvaizdžio bei tapatumo konstravimą ir hierarchinių santykių socialinėse grupėse kūrimą, kalbinių priemonių vartoseną bendraujant. Tai leidžia nustatyti, kas yra autentiška, būdinga tam tikrai grupei ir yra natūralu. Uždaviniai: apžvelgiant mokomąją bei teorinę literatūrą išsiaiškinti, kaip verbalinė kalba konstruoja filmų personažų tapatumą; atlikti pasirinktos režisierės – Marijos Kavtaradzės – trumpametražių filmų dialogų analizę. Reikšminiai žodžiai: kinas, dialogai, realizmas, šnekamoji kalba, personažų tapatumo konstravimas, šiuolaikinis lietuviškas kinas. [Iš leidinio]

ENThe paper examines the function of dialogues in films, in greater detail analyzing the dialogues introducing the ‘code of realism’ and building character’s identity. It is explored how much attention the contemporary Lithuanian filmmakers devote to the authentic colloquial language of their environment, which they convey to the characters of their films. For the research, the results of a sociolinguistic study on the language of the Vilnius youth were used. These results enabled to compare the peculiarities of the real language of the represented environment with the audible verbals in the analysed films – M. Kavtaradze’s 'Igloo' (2015), 'I’m Twenty Something' (2014) and 'Normal People Don’t Explode Themselves' (2013). The analysis revealed that the characters of the films use the spoken language characteristic of the capital’s youth. The dialogues build not only characters’ portraits and the context around them but also introduces the ‘code of realism’ necessary to achieve the desired persuasiveness. To achieve this, typical of the contemporary language swear words, jargon, spam words and common accentuation patterns among Vilnius residents are used. Keywords: cinema, dialogues, realism, spoken languages, character identity building, contemporary Lithuanian cinema.

• Kalbotyra / Linguistics
• Menotyra / Arts