LTEmigracija (lot. emigratio) - išsikėlimas, žmonių persikėlimas iš tėvynės j kitas valstybes. Emigracija nevienoda - ji gali būti ekonominė, politinė, religinė, sezoninė arba nuolatinė, priverstinė arba savarankiška. Žmonės keisdavo savo gyvenamąją vietą nuo seniausių laikų iki dabar. Karai ir ligos, politiniai ar religiniai persekiojimai bei kitos priežastys vertė emigruoti žmones, etnines grupes ar net tautas. Keltis į kitas valstybes pasidaro būtina ypač iš pramoniniu atžvilgiu atsiliekančių agrarinių valstybių. Tokia atsilikusi pramoniniu atžvilgiu XIX a. viduryje buvo Rusijos imperija. Jungtinėse Amerikos Valstijose audringai vystantis pramonei, didėjo imigracija iš Europos šalių. Devintajame dešimtmetyje į JAV išauga emigracija iš Centrinės, Pietų ir Rytų Europos valstybių - Austrijos- Vengrijos, Italijos, Rusijos. 1907 m. „senieji“ emigracijos šaltiniai (Anglija, Vokietija, Skandinavijos šalys) teikė Amerikai vos penktadalį emigrantų. Taigi 1880 m. Rytų Europos valstybių gyventojai sudarė tik 0,5 procento visų JAV gyventojų, gimusių užsienyje, o 1920 m. šis procentas padidėjo iki 13. Emigracija augo: XIX a. paskutiniais dešimtmečiais kasmetinė imigracija sudarė maždaug 400-500 tūkst. žmonių, o jau XX a. pradžioje keletą metų vidutiniškai emigruodavo po 1 milijoną. Tuomet Jungtinėse Amerikos Valstijose itin pagausėjo Austrijos- Vengrijos, Italijos ir Rusijos imigrantų. Šiai emigracijai priklausė ir lietuvių emigracija į Jungtines Valstijas. Lietuvių emigracija XIX-XX amžiais buvo ekonominė, nors tam tikrą vaidmenį vaidino ir politiniai motyvai: rusifikacinė carizmo politika, augantis tautinis išsivaduojamasis judėjimas, 1905-1907 metų revoliucijos pralaimėjimas, okupacijos, karai ir kt. [Iš Įvado]