Panevėžio vyskupijos tikinčiųjų pasipriešinimas režimui 1948-1953 m.

LTVieni gražiausių Lietuvos istorijos puslapių neabejotinai susiję su katalikų pasipriešinimu jų Bažnyčios veikimo laisvės varžymui, kurio simbolis - Kražių įvykiai XIX a. pabaigoje, kai žmonės neleido caro valdžios pareigūnams uždaryti vienos savo miestelio bažnyčios. Jie kelis mėnesius budėjo bažnyčioje, neleisdami išnešti Švenčiausiojo Sakramento, pasipriešino kazokams. Aukų pareikalavę Kražių įvykiai ir po jų vykęs viešas teismo procesas turėjo didžiulį atgarsį Lietuvoje ir pasaulyje. Apie juos daug rašė Rusijos imperijos, Vakarų Europos ir Amerikos spauda. Tačiau po 1944-ųjų, kuomet Lietuvos Bažnyčios praradimai buvo nepalyginamai didesni (ji neteko ne tik daugelio bažnyčių, koplyčių, bet ir katedrų, dvasinių seminarijų, visų katalikų vienuolijų), „antrųjų Kražių" nebebuvo. Kas pasikeitė per 50 metų? Žmonių sąmonė ar valstybė, kurioje kartojosi šiurkšti tikinčiųjų diskriminacijos politika? Kokių veiksmų galėjo imtis žmonės? Didžiausia persekiojimų banga Lietuvos Bažnyčią (ir Panevėžio vyskupiją) užklupo 1948-1949 metais. Būtent tuomet prasidėjo kunigų suėmimų banga: stalinizmo metais buvo suimti ir nuteisti kalėti pataisos darbų lageriuose maždaug 45 Panevėžio vyskupijos kunigai (visoje Lietuvoje 1944-1953 m. nuteisti 365). Vyskupas Kazimieras Paltarokas 1949-aisiais buvo perkeltas į Vilnių (tapo Vilniaus arkivyskupijos kapituliniu vikaru), kartu valdė ir Panevėžio vyskupiją, nes išsirinkti naują vyskupą kapitulai neleista. [Iš straipsnio, p. 8]

• Krikščionybės Lietuvoje istorija / sudarytojas Vytautas Ališauskas. Vilnius : Aidai, 2006. 595 p.
• Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990) / Arūnas Streikus. Vilnius : Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002. 374 p.
• The Repression of the Evangelical Lutheran Church in Lithuania during the Stalinist Era / Darius Petkūnas. Klaipėda : Klaipėdos universiteto leidykla, 2011. 255 p.