LTPetras Būtėnas buvo vienas žymiausių ir paskutinis etnografiškosios dialektologijos atstovas1. Tęsdamas pirmtakų Kazimiero Jauniaus, Eduardo Volterio ir Jano Karlowicziaus tradiciją, P. Būtėnas savo tyrimuose apėmė kelias mokslo disciplinas - ypač tarmėtyrą, etnografiją ir tautosaką. Svarbiausias jo darbas - XX a. pradžioje atliktas labai išsamus šiaurinių rytų aukštaičių panevėžiškių šnektų, plytinčių Pasvalio, Linkuvos, Panevėžio, Pakruojo ir Šeduvos apylinkėse, tyrimas, 1932 m. publikuotas mokslo žurnale „Archivum Philologicum“2. Ten išspausdintame P. Būtėno straipsnyje apžvelgti kitų tuomečių tarmėtyrininkų darbai, nurodytos nagrinėtų šnektų kalbinės ypatybės, susisteminti kalbiniai pašnekčių arealai, aprašytas charakteringų izoglosų paplitimas. Tačiau, kaip ir daugelio to meto Lietuvos tarmėtyrininkų, dėl techninių galimybių stokos autorius savo tyrime negalėjo remtis tiksliais kartografiniais duomenimis ir žemėlapiais iliustruoti tarmių ypatybių. Šio tyrimo objektas yra XX a. pradžioje P. Būtėno tirtos ir aprašytos šiaurinių rytų aukštaičių panevėžiškių šnektos, vadintos okuojančiosiomis Pašnektėmis. [Iš straipsnio, p. 45]