LTPetras Būtėnas, kaip ir daugelis XX a. inteligentų, patyrė ne vieną gyvenimo lūžį, nulemtą ne paties, o istorinių ir politinių aplinkybių. Gimęs ir augęs Dovyduose, Joniškėlio valsčiuje, nuo 1920 m. mokęsis Aukštuosiuose kursuose, vėliau tapusiuose Lietuvos universitetu (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo universitetu), artimai bendravo su iškiliaisiais Lietuvos kalbininkais - Kazimieru Būga, Jonu Jablonskiu ir Juozu Balčikoniu. P. Būtėno gyvenimo ir veiklos tyrinėtojos Lionės Lapinskienės liudijimu, su J. Jablonskiu jis buvo pažįstamas dar nuo Voronežo laikų, kai, turėdamas laisvo laiko, vakarais „pas Jablonskį vertė, redagavo ir perrašinėjo įvairius tekstus - taip didžiajam kalbininkui padėjo rengti ne vieną mokomąjį leidinį, kurių trūko tuometinėms Lietuvos mokykloms“. Studijų metais artimiau pradėjo bendrauti ir su K. Būga, iš kurio „perėmė gerą teorinį pasirengimą ir mokslo tiriamojo darbo patirtį“. Tad P. Būtėnas pelnytai laikomas minėtų didžiųjų kalbininkų mokiniu. Nesunku pastebėti, kad, tapęs mokytoju, P. Būtėnas pirmiausia tam tikrą duoklę (straipsniai, vadovėliai) atidavė mokyklai. Tačiau lietuvių kalbotyros ir etnografijos bei etnologijos baruose paliko ryškų pėdsaką ir kaip savarankiškas, savito kelio ieškojęs tyrėjas. [Iš straipsnio, p. 9]