LTCOVID-19 pandemija trumpam išardė „natūralią“ eiblistinę piramidę: susidū- rimai su nežinomu virusu ir organizmo reakcijos nenuspėjamumas atskleidžia pagrindinių sąvokų, kuriomis eiblistinės praktikos grindžiamos, reliatyvumą ir arbitralumą. Pačioje pandemijos periodo pradžioje plačiai dalintasi baugia žinia apie COVID -19 ligos nenuspėjamumą. Šią baimę inspiravo informacija, kad net stiprūs ir sveiki žmonės gali patirti sunkius šios ligos simptomus ar net nuo jos numirti. Šiame straipsnyje panašios nuotaikos yra aptariamos kaip dalis posthumanistinio nerimo, dėl kurio naujai konceptualizuojamos tokios sąvokos kaip norma ir normatyvumas, riba, forma bei sveikata. Ši trumpam atsiradusi eiblizmo iš- nykimo repeticija tarsi socialinis eksperimentas parodė, kaip atrodytų visuomenė, neturinti kūno galių kulto, suvokianti principinį žmogaus pažeidžiamumą, galios ir negalios, ligos ir sveikatos situacinį santykį – apskritai kalbant, gyvenimo tėkmės kontingenciją. Pandeminė situacija kaip visiškas neaiškumas ir nesaugumas išryškina kontingencijos atsivėrimus ir primena apie žmogaus kūno ir mąstymo pažeidžiamumą. Metodologiškai straipsnyje remiamasi dviejų teorinių laukų sandūra: posthumanistine kūno filosofija (Gilbert Simondon, Elizabeth Grosz, Catherine Malabou) ir filosofine eiblizmo kultūros kritika (Georges Canguilhem, Margrit Shildrick). raktažodžiai: sveikata, posthumanistinis nerimas, norma, riba, forma. [Iš leidinio]
ENFor a short period of time, the COVID-19 pandemic destroyed a “natural” pyramid of ableism: the frequent encounters with the unknown virus and unpredictability of an organism’s reaction revealed the relativity and arbitrariness of the few main notions on which the ableistic practices were conceptually built. At the very beginning of the pandemic period, the frightening message about the unpredictability of a COVID-19 disease was broadly spread. This fear was based on the information that the criteria of the harshness of the individual illness are very strange: even strong and healthy people may experience severe symptoms of this disease. In this article, the similar moods are discussed as a part of posthumanist anxiety, which serves as an impetus to reconceptualize the following notions: the norm, the limit, the form, and the physical health. This brief rehearsal of the possible weakening of ableism was like a social experiment showing what a society that does not celebrate physical power would look like. The pandemic as a period of complete uncertainty and insecurity highlights the revelations of contingency and reminds us of vulnerability of human body and mind. Methodologically, the article is grounded on the intersection between two conceptual fields: the posthuman philosophy of the body (Gilbert Simondon, Elizabeth Grosz, Catherine Malabou) and a philosophical analysis of ableism and its predispositions (Georges Canguilhem, Margrit Shildrick). keywords: health, posthumanist anxiety, norm, limit, form. [From the publication]