LT1. Dėl specifinių istorinių, gamtinių bei kitų aplinkybių Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra pasižymėjo daug didesne įvairove nei kituose Lietuvos etnokultūriniuose regionuose (Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir kt.). 2. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais Mažosios Lietuvos paveldas ypač nukentėjo; dėl anuometinių nuostatų iki šiol labai mažai žinoma apie krašto kaimo architektūros tikrąsias tradicijas. 3. Nuo 1990 metų dėl ekonominių bei kitų priežasčių Mažosios Lietuvos senieji kaimai bei jų pastatai sparčiai ir netinkamai perdirbinėjami, neatsižvelgiant į krašto bei atskirų vietovių etnokultūrinius savitumus. 4. Perstatant senuosius statinius, vykdant naujas statybas specifiniame ir jau labai nukentė-jusiame etnokultūriniame regione būtina pasirūpinti jo savitumo išsaugojimu, ypač pabrėžiant senųjų lietuvininkų ir kitų baltų kaimo architektūros tradicijas, itin nukentėjusias per niokojimų ir nevykusių perdirbimų dešimtmečius. 5. Norintys išsaugoti Mažosios Lietuvos kaimų tradicinės architektūros bruožus žmonės turi atsižvelgti į kiekvienos konkrečios vietovės senųjų pastatų ypatybes, jos buvusį pobūdį (ar ten gyveno laukininkai, žvejai, pievininkai ar kiti), į lokalines senesnių statybų ypatybes. [Iš teksto, p. 61]