Laisvanoriškos pilietinės asociacijos „Naujosios Romuvos“ aplinkoje

LTJuozo Keliuočio 1931–1940 m. leistas „Naujosios Romuvos“ žurnalas Dangiro Mačiulio yra pavadintas „vienu ryškiausių nepriklausomos Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškinių“. Šitoks žurnalo apibūdinimas suteikia ne vieną galimą perspektyvą žvilgsniui į „Naujosios Romuvos“ puslapius. Pasak D. Mačiulio, tarpukariu katalikiškosios inteligentijos gretos buvo tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai stipriausios. Šios visuomenės dalies paramą, bent savo veiklos pradžioje, buvo užsitikrinęs ir „Naujosios Romuvos“ sumanytojas ir redaktorius Juozas Keliuotis. Tai byloja ne tik dalies katalikų finansinė parama, bet ir arkivyskupo Juozapo Skvirecko palinkėjimas pirmojo „Naujosios Romuvos“ numerio pirmajame puslapyje, publikuotas kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos pasveikinimu. Šių galios centrų pritarimai bylojo apie žurnalo siekį „kurti tautinę kultūrą, paremtą vakarietiška krikščioniška ideologija“. Šitoks skirtingų pozicijų jungimas turėjo pasitarnauti J. Keliuočio idėjai pakilti aukščiau tarpusavio vaidų: „Jis [„Naujosios Romuvos“ žurnalas – T. Š.] nebuvo pavadintas nei tautišku, nei katalikišku, nes jis nenorėjo iš anksto pats savęs apriboti, save suvaržyti kokiais nors dogmatiniais grandiniais. <...>Jis buvo pavadintas tik iliustruotu savaitiniu kultūros žurnalu.“ Būtent siekį neprisirišti prie vienos kurios ideologinės ar partinės grupės laikytume viena priežasčių, nulėmusių žurnalo gyvybingumą ir žinomumą. „Naujosios Romuvos“ fenomenas yra palankus tyrinėti viešai inteligentijos veiklai, nes sugebėjo suburti įvairias laisvanoriškas asociacijas, kuriose veikė daugybė asmenų. [...]. [Iš straipsnio, p. 2]