[Liaudiškasis pamaldumas: naratyvai apie šventuosius XX a. vidurio – XXI a. pradžios Lietuvos kultūroje. Aušra Kairaitytė] : recenzija

LTReligijos etnologijos ir liaudiškojo religingumo šiuolaikinių tyrimų ištakos siekia paskutinius XX a. dešimtmečius. Kiekvienais metais pasirodo straipsnių įvairiomis temomis, tačiau knygos nėra dažnas reiškinys. Todėl kiekvienas naujas šios srities mokslinis darbas patraukia dėmesį ir sužadina norą jį ir pačią tematiką paanalizuoti. Naujausias leidinys yra Aušros Kairaitytės monografija, skirta naratyvams apie šventuosius XX a. vidurio – XXI a. pradžios Lietuvos kultūroje. Tiesa, iš karto reikia atkreipti dėmesį į monografijos ribotą prieinamumą skaitytojams. Ir nors šiuolaikinėje visuomenėje elektroninė knyga nėra naujiena ar trūkumas, visgi spausdintinis darbas galėjo svariai papildyti menkai gausėjančią mokslinių etnologinės krypties monografijų lentyną. Liaudiškojo pamaldumo santykis su liturgija turi daug išlygų, tačiau jo Bažnyčia neatmeta ir pripažįsta Vatikano dokumentuose. Kadangi pats knygos pavadinimas tyrimą angažuoja liaudiškojo pamaldumo kryptimi, natūralu, kad įvairūs religingumo konceptai, šventojo apibrėžimas ir svarbiausia – liaudiškasis pamaldumas įvadinėje darbo dalyje pateikiami per sąvokų aiškinimo įvairovę. Teorinis tematikos gvildenimas tęsiamas ir tyrimų apžvalgoje, kurioje pateikiami Lietuvos etnologų, religijos tyrėjų bei užsienio autorių požiūriai. Tiesa, manau, kad buvo verta nesitenkinti tyrimo sąvokų išdėstymu, liaudiškojo pamaldumo sampratos santykio su kitomis, artimomis sąvokomis pateikimu ir aiškiau suformuluoti savo prieigos esmę. Ypač turint galvoje, kad liaudiškojo pamaldumo sąvoka yra įkelta į monografijos pavadinimą ir kaip mokslinis leitmotyvas smelkiasi per visą knygą. [...]. [Iš teksto, p. 179]