Litewskość w państwowości i systemie prawa Wielkiego Księstwa w XVI-XVIII stuleciach

LTXVI-XVIII a. lietuvybę reikia suprasti valstybine prasme. Ji apėmė LDK „politinę tautą“, kilusią iš etninių lietuvių teritorijų, taip pat ir iš rusiškų žemių. Tuometinių didikų, bajorų ar miestiečių etninė kilmė buvo antraeilis dalykas, kur kas svarbesnis buvo savo saitų su Lietuvos valstybine tradicija suvokimas. Senoji baltarusių kalba, nors etniniams lietuviams visiškai svetima, iki pat XVII a. pabaigos jų buvo pripažįstama valstybine kalba. Be kita ko, ši kalba pabrėžė atskirumą nuo lenkų. Liublino seimo metu lietuviams pavyko išsaugoti politinį savarankiškumą, kuris pasireiškė savų urėdų, teisinės sistemos, atskiros kariuomenės, iždo egzistavimu. Taip 1569 m. susidarė bendro valdovo valdoma federacija. Antrą šalia valdovo vieningumo elementą sudarė bendri seimai, vykę Varšuvoje. Būtent nuo Lenkijos-Lietuvos unijos laikų Varšuva tapo šalies sostine. Nepaisant aiškios Liublino unijos akto nuostatos, LDK išsaugojo atskirus suvažiavimus (Vilniaus konvokacijas), kurie iš esmės buvo LDK seimo kontinu- acija. Jie buvo įteisinti Zigmanto III Vazos aktu, kuriuo jis patvirtino 1588 m. Lietuvos Statutą. Lietuvos teisės kodifikacija buvo palikta patiems lietuviams. III Lietuvos Statutas nepanaikino unijos nuostatų (o tokios nuomonės yra I. Lappo), tačiau jis sustiprino LDK atskirumą. Tam buvo pasirinktas geriausias būdas. Lietuvių įstatymų leidėjai nesiekė užkirsti kelio bet kokiai lenkiškai įtakai, o atsirinkdavo pačias naujausias idėjas. Antai nepriklausomos nuo luomo bausmės už žmogžudystę idėja buvo perimta iš Andriaus Fričo Modževskio veikalo „Apie valstybės gerinimą“, kurio lenkišką vertimą išleido Losko (Ašmenos paviete) spaustuvė. Beje, šis veikalas pasirodė Polocko vaivados ir III Lietuvos Statuto rengimo komisijos nario Mikalojaus Manvydo Dorohostaiskio lėšomis, o įvadus jam parašė Andrius Volanas, Motiejus Stryjkovskis, Simonas Budnas.III Lietuvos Statutas išsiskyrė naujųjų amžių idėjų gausa. Jo naujoviškumą įvertino ir kaimyninės šalys. Juo rėmėsi 1649 m. Maskvoje sudaryta „Sobornoje Uloženije“, XVIII a. pradžios Ukrainos teisės kodifikacijos projektai, jį naudojo Lenkijos teismai. Lietuvos teisinė sistema buvo svarbi LDK tapatybės dalis. Statuto autoritetas buvo toks didelis, kad jau Švietimo epochoje, rengiant visos Respublikos teisinės sistemos unifikaciją, jis turėjo tapti jos pagrindu (1776 m. Andriaus Zamoiskio kalba seime). Tačiau prie Statuto stipriai prisirišusi Lietuvos bajorija atmetė tokios unifikacijos projektą. Lietuvos politinio-valstybinio savarankiškumo klausimo aktualumas ypač išaugo Ketverių metų seimo metu (1788-1792). Hugo Kolontajaus vadovaujama reformatorių stovykla propagavo centralizuotos valstybės modelį. 1791 m. Gegužės 3 dienos konstitucijoje nėra „Abiejų Tautų Respublikos“ termino. Tačiau lietuviai siekė atskiro akto, kuris garantuotų LDK ir Lenkijos lygybę. Lietuvių konfederacijos maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega pasiūlė seimui projektą „Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów“ („Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymas“), kuris tapo Konstitucijos sudedamąja dalimi. Įdomu, kad Hugo Kolontajus, Ketvcrių metų seimo metu aktyviai pasisakęs už visišką abiejų Respublikos dalių integraciją, vėliau emigracijoje pozityviai vertino šį dokumentą. Lietuviams pavyko išsaugoti federalinį valstybės pobūdį. Didžiausią reikšmę turėjo savos teisinės sistemos išsaugojimas. Senosios Lietuvos polietniškumas traukė atvykėlius iš Lenkijos. Kai kurie iš jų (Augustinas Rotundas, Motiejus Stryjkovskis, Andrius Volanas) tapo tikrais Lietuvos reikalų gynėjais. Savo ruožtu Lietuva praturtino Lenkiją tokiomis asmenybėmis kaip Kosciuška, Mickevičius, Kraševskis, Pilsudskis. LDK politinės tapatybės formavimasis siejasi sujos kultūros atvirumu. [Iš leidinio]