Fides ex auditu. Pastabos dėl sakytinės ir rašytinės kultūros Lietuvos krikščionėjime

LTApaštalas Paulius, pagrindinis apaštalų raštų korpuso autorius, savo išpažįstamą tikėjimą sėkmingai gynė nepaprastai originaliais ir įtaigiais laiškais. Vis dėlto tai jis suformulavo principą/zr/es ex auditu - „tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17): „Kaip gi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?“ (Rom 10, 14). Krikščionybę nuo seniausių laikų lydi balso ir rašto, sakytinės ir rašytinės komunikacijos sąsaja ir įtampa. Ateidama į oralinę, sakytine komunikacija pagrįstą kultūrą krikščionybė, viena vertus, į ją natūraliai įsilieja, bet eo ipso keičia jos pobūdį ir faktiškai padaro ją nebe oraline, bet ikirašytine, t. y. negatyviai apibrėžiama rašto atžvilgiu, kultūra. Antra vertus, vis stipriau įsivyraujant rašytinės kultūros tipui, ji - net modernioje visuomenėje - palaiko stiprų oralumo elementą. Tikrajai „raštingumo revoliucijai“, iš esmės ardančiai oralinės kultūros sanklodas, sąlygas sudarė tik protestantiškoji Bažnyčios reforma, pabrėžianti reikalą skaityti Bibliją individualiai. Visi šie procesai nesunkiai gali būti susekti ir lietuviškosios kultūros istorijoje. Vis dėlto mūsų sakytinės-ikirašytinės-dominuojančios rašytinės, išlaikančios oralumo matmenį, kultūros seka ir konkretus pobūdis beveik nesulaukė tyrimų. Lituanistines studijas iki šiol slegia moderni vertybinė nuostata, pabrėžianti rašto savarankišką vertę, o sakymo ir rašymo santykį interpretuojanti kaip barbarybės ir civilizacijos priešpriešą. Dominuojantis projektas „toliau ieškoti lietuviškos raštijos ištakų“ turėtų būti papildytas raštiją reliatyvinančiais - t. y. į santykį su sakytine aplinka suvedančiais - tyrimais. Šiame rašinyje bus pasitenkinta šią problematiką liečiančiomis pastabomis Lietuvos krikščionėjimo istorijos paraštėse. [Iš straipsnio, p. 307]