Naugardo politinės kryžkelės (1470-1471) bažnytinis aspektas

LTNaugardas atsidūrė „politinėje kryžkelėje“, kai 1470-1471 m. sandūroje Naugarde iškilo politinės priklausomybės pasirinkimo klausimas. Stiprėjant Maskvos spaudimui, tolesnis Naugardo pavaldumas Vladimiro/Maskvos didžiajam kunigaikščiui pradėjo kelti grėsmęNaugardo savarankiškumui. 1456 m. Jaželbicų sutartis buvo pirmasis Maskvos persvaros ženklas. Ja buvo apribota Naugardo užsienio politikos veikimo laisvė ir šiek tiek išplėstos didžiojo kunigaikščio teisės Naugardo teismų sistemoje. Naugardui faktiškai nesilaikant Jaželbicų taikos sąlygų’, konfliktas su Maskva tapo tik laiko klausimu. 1470-1471 m. dalis naugardiečių („prolietuviška“ grupuotė) pasiūlė tokį krizės sprendimo būdą - vietoj Vladimiro ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III Naugardo suverenu pripažinti Lietuvos didįjį kunigaikštį (ir Lenkijos karalių) Kazimierą. Tai buvo radikalus kelias - tarsi siūlymas perkirsti „Gordijaus mazgą“. Juk Naugardui pripažinus kitą valdovą, Maskvos kunigaikštis būtų netekęs ne tik teorinio pagrindo pretenzijoms į tam tikrų savo teisių išplėtimą ar atstatymą, bet ir apskritai visų teisių į Naugardą. Žinoma, šitokiu būdu eliminuoti Maskvą Naugardas galėjo tik nugalėjęs ją mūšio lauke. Tuo tarpu kita naugardiečių dalis („promaskvietiška“ grupuotė) pasisakė prieš Kazimiero pripažinimą ir siekė spręsti konfliktą su Maskva kompromisu, išlaikant savarankiško Naugardo pavaldumą Vladimiro/Maskvos didžiajam kunigaikščiui. Nusvėrus prolietuviškai grupuotei, Naugardas nutarė pripažinti Lietuvos valdovą. Tai geriausiai rodo Naugardo ir Lietuvos sutartis. [Iš straipsnio, p. 213]

ENThe article deals with ecclesiastic and religious questions and contradictions in Novgorod during the political crisis in 1470-1471. Besides the attitude of Moscow to the prolithuanian attempts of the Novgorodians is being analyzed. Among the Novgorodians there were two groups. In the ecclesiastic field their goals were as follows. Prolithuanian group sought to consecrate the archbishop of Novgorod in the Grand Duchy of Lithuania by the Lithuanian metropolitan, to assure Novgorod’s right to choose a place of archbishop’s consecration (thus to choose a metropolitan as well) and to protect Eastern Orthodoxy against potential pressure of Roman Catholicism. In the political field the prolithuanian group tried to break off Novgorod’s dependence on the grand duke of Moscow and to recognize the grand duke of Lithuania. At the same time promuscovite group attempted to consecrate the archbishop in Moscow by the metropolitan of Moscow according to the former tradition. However it sought to emphasize exceptional rights of Novgorodian archdiocese as well. Part of the Novgorodians were probably disposed favourably towards the ecclesiastic Union of Florence (1439). Moscow judged the prolithuanian attempts of the Novgorodians to be a politic and religious treason. The politic treason was being understood as treason of the ruler (the grand duke of Moscow), the religious one - as a treason of a ruler of ‘true’ confession and as a treason of Eastern Orthodox confession. The latter was being determined as heresy and joining the Catholics. [From the publication]