Die Skandinavischen Königreiche zur Zeit Gediminas'

LT1333 m. naugardiečiai jiems priklausančią rytinę Karelijos dalį kaip leną perdavė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnui Narimantui. Šis žingsnis buvo susijęs su Naugardo siekiu pasinaudoti galingų lietuvių pagalba kovoje prieš rytų kryptimi besiveržiančius švedus. Švedija dar iki XIII a. vidurio buvo užėmusi ir kolonizavusi didžiąją Suomijos dalį. Amžių sandūroje prasidėjo nauja ekspansijos banga, nukreipta prieš Kareliją. Šios ekspansijos tikslas buvo ne tik pastumti Švedijos karalystės sienas dar toliau į rytus ir palenkti Karelijos gyventojus katalikų tikėjimui. Pirmiausia ją lėmė prekybos politika, kadangi šiomis vietovėmis ėjo svarbūs prekybiniai keliai. Neatsitiktinai 1323 m. rugpjūčio 12 d. Orechovo taikai tarp Švedijos ir Naugardo tarpininkavo Hanza. Čia susidūrė švedų, rusų ir Hanzos pirklių interesai. Didžiausią naudą iš šios sutarties gavo Liubekas. Kartu ji buvo svarbus žingsnis kuriant Hanzos prekybinę sistemą. Ar žymieji 1323 m. pirmos pusės Gedimino laiškai apsprendė Švedijos ir Naugardo derybų pradžią, nėra aišku, tačiau šios prielaidos negalima atmesti. Vis dėlto greičiausiai daugiau lėmė sunki Naugardo padėtis dėl karo su Lietuva bei Hanzos interesai.Švedijos ekspansijos paralyžių XIV a. pradžioje daugiausia sąlygojo dinastinės kovos šalyje. Norvegijos karalius Hakonas Magnusonas tuo metu bandė vykdyti savarankišką prekybinę politiką Hanzos atžvilgiu, tačiau dėl to, kad grūdus buvo būtina importuoti, negalėjo ryžtingiau veikti. 1319 m. Švedijos karaliumi tapo mažametis Magnusas Eriksonas. Tuo pat metu jis tapo ir Norvegijos paveldėtoju, kadangi jo motina buvo tais pačiais, 1319 m. mirusio Norvegijos karaliaus Hakono Magnusono duktė. Aišku, kad ši asmeninė unija buvo ne kokių nors šiaurės šalių vienybės siekių išraiška, o dinastinių aplinkybių rezultatas. Galingiausia Skandinavijos karalystė buvo Danija. Jos karalius Erikas Menvedas tęsė savo tėvo Valdemaro imperines tradicijas. Jo nuolatinių karų pasekmė buvo apgailėtina Danijos finansinė padėtis po jo mirties 1319 m. Sunkios visų Švedijos karalysčių finansinės situacijos svarbi priežastis buvo pokyčiai karybos srityje, susiję su feodalizmo procesais (brangios sunkiai ginkluotos kavalerijos įsigalėjimas, pilių statyba). Didžioji Danijos dalis ilgainiui buvo įkeista Holštcino grafams, o tai grėsė visišku karalystės subyrėjimu. Tad tuo metu, kai Gediminas vykdė Lietuvos valstybės struktūrų konsolidaciją, Švedijos karalystės buvo gilioje krizėje. Vis dėlto destruktyvios tendencijos buvo palaipsniui įveiktos, o 1397 m. šiaurės šalys susivienijo į Kalmaro uniją, kuri buvo Lenkijos-Lietuvos unijos atitikmuo. [Iš leidinio]