Šokio erdvėse: baleto solistės Loretos Bartusevičiūtės kūryba

LTLoreta Bartusevičiūtė (g. 1958) - viena iš svarbiausių XX a. pabaigos Lietuvos baleto solisčių, kurios kūryba ženklina naują Lietuvos baleto istorijos etapą, susijusį su Lietuvos baleto mokyklos raida, nauja jos technine ir artistine kokybe. 1982 m. Loreta Bartusevičiūtė ištekėjo už operos solisto Virgilijaus Noreikos. Šioje studijoje naudojama mergautinė baleto solistės pavardė, kuri įrašyta teatro programose ir afišose, nors kai kuriose užsienyje vykusių koncertų programose aptinkama ir Loretos Bartusevičiūtės-Noreikienės pavardė; dviguba pavarde artistė žinoma ir savo pedagoginėje veikloje. Jos kūryba tapo vienu ryškiausių XX a. Lietuvos baleto istorijos puslapių - ji bene pirmoji iš Vilniaus baleto mokyklos auklėtinių pelnė ne tik Lietuvos žiūrovų susižavėjimą, bet ir užsienio baleto profesionalų pripažinimą. Mokyklą baigusi 1976 m., ji iki pat sceninės karjeros pabaigos daugiausia dėmesio ir jėgų skyrė Lietuvos valstybinio (dabar - nacionalinio) operos ir baleto teatro scenai. Ryškus artistiškumas, puiki klasikinio šokio technika, derinanti virtuoziškumą su subtiliais šokio stiliaus niuansais, leido Bartusevičiūtei sukurti pavydėtiną sąrašą baleto personažų. Savo darbu ir kūryba ji įrodė, kad nėra „tinkančių“ ir „netinkančių“ vaidmenų, - svarbu kūrybingai pažvelgti į kuriamo personažo gelmę, ir savo prigimtyje atrasi visų įtaigiam vaidmeniui sukurti reikiamų savybių.Humoras ir dramatizmas, komiška bravūra ir lyrizmas, konkreti sceninio charakterio detalė ir apibendrinta filosofinė įtaiga - kryptys, kuriomis skleidėsi Loretos Bartusevičiūtės talentas. Žizel, Silfidė ir Odeta-Odilija, Kopelija ir Svanilda, Aurora ir Mari, Kitri ir Liza, Medėja ir Fedrą, Jurga ir Eglė - patys įvairiausi vaidmenys, paženklinti turtinga artistinių išraiškos priemonių gama ir vienijami balerinos pašaukimo. Kiekvienas vaidmuo - atskira istorija, atskiras sceninio gyvenimo tarpsnis, nebetelpantis į tradiciškai baleto menui taikomus „grožio“ ir „gėrio“ apibūdinimus. Tai ne tik balerinos Loretos Bartusevičiūtės, bet ir kiekvieno jos spektaklius regėjusio žiūrovo meniškosios patirties dalis - švytinti, viliojanti ir jau nykstanti kaip miražas. Studijoje apžvelgiama Loretos Bartusevičiūtės kūryba įvertinant jos techninio meistriškumo ir vaidybos jungtis, išryškinant jų savitumą klasikinio bei šiuolaikinio repertuaro spektakliuose ir analizuojant šio savitumo priežastis. [Iš leidinio]