Tarp gelbstinčios etnografijos ir etnografijos gelbėjimo: ateitis praeities perspektyvoje

LTStraipsnyje XIX amžiaus pabaigos ir ypač XX amžiaus etnografinių tyrimų kontekste išskiriama „gelbstinčios etnografijos“ kryptis. Įvairių etnografinės medžiagos rinkimo akcijų tikslas buvo užfiksuoti nykstantį ar naikinamą tautos kultūrinei atminčiai ir mokslui reikšmingą liaudies kultūros paveldą. Siekiama išnagrinėti etnografinės medžiagos kaupimo ir sisteminimo darbus, kurie istoriškai Lietuvoje turėjo gelbstinčios etnografijos formą. Pradedama nuo pastangų fiksuoti kalbą ir liaudies kultūrą dar esant Rusijos imperijos sudėtyje, lietuvių tautos nykimo sąlygomis; tęsiama atskleidžiant „etnografijos gelbėjimo“ siekius nepriklausomoje valstybėje ir sovietmečiu; baigiama įvardijant posovietinio laikotarpio etnografijos problemas ir perspektyvas. Raktiniai žodžiai: etnografijos gelbėjimas, gelbstinti etnografija, lauko tyrimai. [Iš leidinio]

ENSalvage ethnography stands out clearly in the context of ethnographic research of the late 19th and, particularly, 20th centuries. It is based on the recording of the folk culture threatened with extinction as well as the collection of ethnographic artefacts. From the very first years of our newly established State of Lithuania, patriotically and culturally minded museologists, ethnographers, and artists became actively involved in the salvage of Lithuanian folk culture. The emergence of ethnographic societies and the founding of museums incorporated smoothly into the development of the state. The research carried out in the Soviet era pursued the objectives set in the period of independence; however, the institutionalisation of the activities also implied the performance of political and ideological tasks, i.e. the process in which scholars were also involved. In the late 20th century, the activities related with the salvage of Lithuanian folk culture gradually lost their dynamism. [From the publication]