Menonas: dorybė kaip δόξα Ἀληθησ

LTStraipsnyje interpretuojama Menono ketvirtoji dalis (96d–100a), kurioje Platonas toliau tyrinėja dorybės prigimtį. Trečiojoje dialogo dalyje (86c–96c) išsiaiškinus, kad dorybės negalima išmokyti ir kad ji dėl to negali priklausyti (tikro) žinojimo (ἐπιστήμη) sričiai, kyla klausimas: kaip iškilūs Antikos vyrai galėjo sukurti įspūdį, kad jie vadovaujasi dorybe politinėje veikloje? Atsakymas randamas, atkreipiant dėmesį į ankstyvuosius filosofavimus, kuriuose išryškėja skirtis tarp nuomonės (δόξα) ir (tikro) žinojimo (ἐπιστήμη). Sofistai, matuojantys viską jusliškojo žmogaus matu, reabilitavo ankstyvųjų Antikos filosofų devalvuotą nuomonės sritį, todėl Platonas daro išvadą, kad gerą vardą pelnę Antikos politikai savo veikloje galbūt vadovavosi teisinga nuomone (δόξα ἀληθὴς). Ši sąvoka numano vien teisingų veikimo instrukcijų žinojimą ir todėl laikoma nors ir teisingo, bet nevisaverčio žinojimo atmaina. Menone Platonas dar viliasi, kad, pasitelkus anamnezę, t. y. rekonstruojant logines sąsajas tarp teisingos nuomonės ir (tikro) žinojimo, iš principo įmanoma paversti pirmąją žinojimo atmainą antrąja. Šiame straipsnyje parodoma, kad Platono samprotavimai apie dviejų žinojimo atmainų santykį kelia daugybę klausimų. Nustatoma, kad analitiškai konstatuojamus prieštaravimus Platono samprotavimuose lemia Antikos mąstymui būdinga loginio ryšio tarp vaizduotės ir mąstymo prielaida. Straipsnio pabaigoje parodoma, kaip, atsisakius minėtos prielaidos, būtų dekonstruotos pamatinės platoniškojo filosofavimo konstrukcijos. Raktažodžiai: dorybė, teisinga nuomonė, (tikras) žinojimas, poli(ti)nė veikla, persiėmimas dieviškumu. [Iš leidinio]

ENThe article is an interpretation of the fourth part of the Meno (96d–100a), in which Plato continues his investigation into the nature of virtue. Having established in the third part of the dialogue (86c–96c) that virtue cannot be learned and therefore cannot belong to the domain of (true) knowledge (ἐπιστήμη), the question arises as to how eminent men of antiquity could have given the impression that they were guided by virtue in their political activities. The answer is found by drawing attention to the distinction that was exploited in early philosophy, i.e., to the distinction between opinion (δόξα) and (true) knowledge (ἐπιστήμη). Since the Sophists had rehabilitated the realm of opinion, which had been devalued by the early philosophers of antiquity, Plato concludes that the reputable politicians of antiquity may have been guided by right opinion (δόξα ἀληθὴς). This notion implies the mere knowledge of the correct instructions for action and is therefore considered to be a form of knowledge, albeit correct, but incomplete. In Meno, Plato still hopes that by means of anamnesis, i.e., by the way of reconstructing the logical connections between right opinion and (true) knowledge, it is in principle possible to transform the first kind of knowledge into the second. The paper demonstrates that Plato’s reasoning on the relation between the two kinds of knowledge raises a few questions. It is shown that analytically revealed contradictions in Plato’s reasoning are due to the assumption, which is characteristic of the ancient way of thinking, namely, the assumption of a logical connection between imagination and thought. The paper concludes by showing how the abandonment of this assumption would deconstruct the fundamental constructs of Platonic philosophy. Keywords: virtue, right opinion, (true) knowledge, political activity, divine dispensation. [From the publication]