Apie Juozo Lukšos ir Nijolės Bražėnaitės laiškus bei jų rengimo klausimus : recenzija

LTIki šiol publikuotą rašytinį partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto palikimą sudaro knyga „Partizanai už geležinės uždangos“ (1950) ir laiškų Nijolei Bražėnaitei-Lukšienei knyga „Laiškai mylimosioms“ (1993). Abiejų čia paminėtų Lukšos tekstų radimosi laikas sutampa: su Bražėnaite Lukša koresponduoja nuo 1948 iki 1950 m., tuo pat metu rašo Vakarų visuomenei skirtą pasakojimą apie Lietuvos partizanus. Žinome, kad laiškų dialogas ar polilogas nėra rašomas ištisai, priešingai, pirmine savo intencija epistolika nepretenduoja nei į vientisumą, nei į rišlų pasakojimą, nei į publikavimą. Laiškų tekstas neegzistuoja tokia prasme kaip autobiografija, dienoraštis ar memuarai, kurie dažniausiai yra organizuojami vieno asmens. Laiškų tekstą kiekvienąkart sukuria juos leidybai rengiantis asmuo ar asmenys, ir net tas pats epistoliariumas skirtingų redaktorių gali būti skirtingai sukonstruotas ir pateiktas, kas veikia jo, kaip reikšminės visumos, vaizdą. Du laiškų leidimai („Laiškai mylimosioms“ ir 2021-aisiais minėto Juozo Lukšos-Daumanto 100-ųjų gimimo metinių proga Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas leidinys „Apie anuos nepamirštamus laikus: Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas“) puikiai atskleidžia laiškų korpuso, kaip teksto, priklausomybę nuo daugybės veiksnių: leidimo laiko, aplinkybių, laikotarpiui būdingo ar asmeninio rengėjo supratimo apie tai, kas yra laiškas ir kas lemia jo vertę, laiškus rašiusio asmens statuso etc. [...]. [Iš teksto, p.135-136]