LTŽydų gelbėjimo klausimais lietuvių išeivijoje medžiagą rinkti ir ta tema rašyti pradėta tuojau po karo. Pirmasis išsamesnis iki šiol žinomas darbas apie tai yra Vokietijoje Sofijos Lukauskaitės-Jasaitienės 1946 m. gegužės 15 d. pateiktas pranešimas VLIK'ui, kuris tapo sudedamąja platesnio pranešimo „Lietuvių-žydų santykių klausimu" dalimi. Jame randame atsakymus į klausimus, kodėl buvo sunku išgelbėti žydus, jų vaikus, kaip suorganizuoti pabėgimą, kokių asmens dokumentų reikėjo, ar daug iniciatyvos rodė patys žydai ir pan. Autorė išvardija jai žinomus gelbėjimo epizodus, gelbėtojus. „Iš Šiauliuose man žinomų asmenų tą patį žydų gelbėjimo darbą dirbo mirusio adv. K. Venclausko šeima, dr. Luinienė, kun. Lapis, kun. Byla, kun. P., Tėvai Jėzuitai, dr. Prialgauskas, Kužių klebonas Kleiba, viceburmistras Pauža, H. Kildišius, agr. Ibianskis, J. Sondeckis". Pranešimo autorė teigė, kad „gelbėti tekdavo ne tik pažįstamus, bet ir nepažįstamus asmenis, todėl užmiršta daug gelbėjimo atsitikimų ir aplinkybių. Taip pat esu tikra, kad Šiauliuose žydus gelbėjo nuo mirties ir teikė jiems visokeriopą paramą šimtai, o gal net ir tūkstančiai lietuvių". [Iš straipsnio, p. 7]