Macikai: atminties vieta Europos pakraštyje

LTLietuvoje susiklosčiusios „tamsiojo paveldo“ reikšmių sistemos, iš esmės akcentuojančios Holokausto atminties vietų (ne tik buvusių Vilniaus, Kauno bei Šiaulių getų, bet ir nacių režimo represinių struktūrų organizuotų žydų ir romų masinių žudynių vietų) svarbą, požiūriu, buvusių Macikų lagerių kompleksas nėra tipiškas totalitarinių režimų nusikaltimų aukų atminimo simbolis. Taip yra todėl, kad: 1) šio memorialinio komplekso istorinė sankloda neturi tiesioginių sąsajų su žydų genocidu; 2) šio memorialinio komplekso istorijoje pinasi nacistinio ir stalininio režimų, kaip antihumaniškų represinių sistemų, gijos, kurios implikuoja nevienareikšmiškos jo traktuotės, Lietuvoje palaikomos atminimo kultūros kontekste, prielaidas; 3) dalis išlikusių buvusių Macikų lagerių komplekso priklausinių yra vieni paskutinių Lietuvoje (iš)likusių tokio pobūdžio (pvz., Oflager 53 (Pagėgių apylinkės), Dimitravo koncentracijos ir priverčiamųjų darbų stovykla (Kretingos r.) ir Kauno VI fortas) „tamsiojo paveldo“ (arba „smurtinio“ ir „žiaurybių“) artefaktų, kurių panaudos galimybės gana ribotos. Tačiau poreikis imtis buvusių Macikų lagerių komplekso memorializacijos Lietuvos „tamsiojo paveldo“ reikšmių sistemoje analizės sietinas ne tik su įvardytais aspektais, bet ir su šio memorialinio objekto traktavimo skirtumais globaliame ir lokaliame (Lietuvos) kontekstuose. Atkreipiant dėmesį į pasaulinio lygmens Antrojo pasaulinio karo atminimo kultūros specifiką, galima pastebėti, kad buvusių Macikų lagerių vaizdinys yra tapęs neatskiriama Vakarų šalyse veikiančių buvusių karo belaisvių (angl. Prisoners of War) organizacijų ir jų atminties institucijų (muziejų, archyvų) arba pavienių asmenų (dažniausiai belaisvių palikuonių) palaikomo naratyvo dalimi. [Iš Įvado]

EN[...] morials and the use of “conflict remembrance“ in the contexts of Western, Central, and Eastern European regions, based on part of the methodological approaches,1 defined in the theory of cultural remembrance (remembrance-conditioning frames, factors shaping the specificity of memorialisation, and their interpretive meanings). Thus, the study claims to become a theoretical basis for the creation of the historical part of the memorial of the former Macikai camps (a museum, expositions, an information centre) and for conveying the importance of remembrance of Macikai camps to society and the state remembrance culture-shaping institutions. The objectives of the study are: 1) to review the problems of „dark heritage“ memorialization in global (European) and local (Lithuanian) sections in terms of the need to memoralise the former Macikai camps; 2) to review the aspects of the history of Macikai camps complex that allow it to be classified as „dark heritage“ 3) to analyse the intentions of 144 (non) use of the former Macikai camps complex in the Soviet era and the problems of memorialization in the post-Soviet and present periods; 4) to present the images of the remembrance groups related to Macikai camps and the narratives supporting them, which could become the basis for perpetuating this place of remembrance in Lithuania; and 5) to provide specific guidelines for the historical conception of the memorialisation of the former Macikai camps. [...]. [From the publication]