Netyčia nukreivavusi melodrama: "Suaugusių žmonių žaidimų" (1967) lyčių tvarka

LTAtrodo, kad sovietmečio Lietuvos kino istorija nežada netikėtumų lyties vaizdinių požiūriu - šio laikotarpio kino kontrolė griežta, ir jokia queer estetika su juo nesiejama. Tačiau kino suvokimas kinta, o nauja - ir net senoji - auditorija sovietmetį ekrane pradeda matyti gerokai „kreivesnį“, nei jis buvo kuriamas. Šio straipsnio herojus - filmas, savo laiku netapęs kinematografiniu įvykiu ir nesulaukęs ypatingų liaupsių ar priekaištų. Tačiau šiuolaikinis jo recepcijos posūkis leidžia naujai pažvelgti į nekonvencinės lyties tvarkos Lietuvos kine istoriją ir gerokai paankstinti queer estetikos Lietuvos kine pradžią, kad ir kokia netyčinė ji būtų. Tai 1967 m. filmas „Suaugusių žmonių žaidimai“, sudarytas iš dviejų novelių „Žlugimas“ ir „Suaugusių žmonių žaidimai“, kurias režisavo Uja Rud-Gercovskis ir Algimantas Kundelis (prie antrosios prisidėjo Marijonas Giedrys). [Iš straipsnio, p. 251]

ENThe history of cinema is comprised not only of films and their creators, but also of how the former are understood, which over time can significantly change. Such a shift in perception is evident in the case of a two-part film The Games of Adults (1967). The article analyses the first story of the film, Collapse (dir. Ilja Rudas-Gercovskis), seen by today’s audiences as a cinematic narrative about established gender relations and their evident diversion from heteronormativity. This analysis turns the problem of a changed, queerified understanding into an issue of the film’s structure, thus seeking to distinguish the features of the narrative order and the underlying intertextual connections that create the possibility of such a shift in the film’s reception. The article shows how visions of “masculinity” and “femininity” slip away from the usual image economy and roles suggested by classical cinema narratives, while this escape leans on the logic of melodramas, intertextual links and an extremely multidimensional case of authorship. The changed reception of the film allows us to observe how the Lithuanian cinema culture was in fact more subversive than it is usually assume, and how the soviet cinema-controlling eye was not necessarily unanimous in the use of its gender optics. [From the publication p. 350]