Istorija Lietuvos režisierių moterų dokumentiniuose filmuose: faktai, emocijos, asmeninė perspektyva

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Istorija Lietuvos režisierių moterų dokumentiniuose filmuose: faktai, emocijos, asmeninė perspektyva
Alternative Title:
History in documentary films of Lithuanian female filmmakers: facts, emotions, personal perspective
Subject Category:
Summary / Abstract:

LTŠiame straipsnyje gilinsiuosi į dvi tradiciškai vyriškomis laikomas veiklos sritis - kiną ir istoriją - analizuodama ilgametražius dokumentinius filmus, sukurtus jaunos kartos režisierių moterų. Minėtos sritys ilgą laiką laikytos vyriškomis, nes būtent vyrai vystė jiems reikšmingus naratyvus ir įtvirtino jiems svarbius personažus. Todėl ir vyrų darbuose pristatomas pasaulis neretai patriarchališkas. Nepaisant įvairių sričių profesionalių mėginimų sukurti alternatyvą dominuojančiam vyriškam požiūriui į įvairius gyvenimo reiškinius (politiką, istoriją, socialinį gyvenimą, netgi kultūrą), šis vis dar yra įsitvirtinęs kaip ekspertinis ir universalus. [Iš straipsnio, p. 191]

ENThe article analyses four creative documentaries: Giedrė Žickytė’s How We Played The Revolution (2012), Jūratė and Vilma Samulionytė’s What We Leave Behind (original title Liebe Oma, Guten Tag!) (2017), Martina Jablonskytė’s Lituanie, My Freedom (2018), and Ramunė Rakauskaitė’s Back to the Dreamland (2019). These works that reveal the directors’ personal outlooks on different Lithuanian historical periods and events, and an attempt to reflect on them, interpret them and revive their significance in the eyes of the contemporary audience. The films do not abstain from providing factual data and commentaries from historians, yet give equal importance to the creators’ viewpoints towards the historical issues, characters or events in question. The intimate narratives of the four directors are analysed within the conceptual framework of‘personal’ and ‘essayist’ cinema, particularly due to the films’ distinctly authorial perspective, and the free-form coalescing of the recounted memories of the people who experienced the depicted historical events with historians’ commentaries, exclusive archival material, and people’s personal visual documents, in the same way combining an essayist mode of speech is merged with the language of facts. [From the publication p. 363]

Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/100648
Updated:
2023-04-24 15:52:58
Metrics:
Views: 34
Export: