LTBaigiantis Pirmajam pasauliniam karui, lietuvių tautai atsivėrė galimybė išsivaduoti iš svetimųjų priespaudos ir tapti nepriklausoma valstybe. Tokią galimybę sudarė Rusijos valstybę griaunantieji revoliuciniai procesai bei Vokietijos pralaimėjimas kare. Lietuvai, praeityje buvusiai nepriklausomai valstybei, savo teisine padėtimi išsiskyrusiai iš kitų Baltijos šalių, naujos valstybės kurti nereikėjo - ją teko atkurti. Išnaudodami susidariusią padėtį, lietuvių tautos atstovai 1918 m. vasario 16 d. aktu paskelbė atkuriamą nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Šis pasauliui paskelbtas politinis aktas buvo svarbiausias tautos įvykdytas sprendimas tuo metu. Tačiau nepriklausomybė buvo tiktai idėja, graži svajonė, kurią reikėjo paversti tikrove. Visiems buvo aišku, jog mūsų politikų ir diplomatų Lietuvoje bei užsienyje skelbiamos ir populiarinamos Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos nepakanka, jog jai realizuoti neišvengiamai reikia karinių pajėgų. Tai suprato ir karo pradžioje pasitraukę į Rusiją pabėgėliai, tremtiniai bei Rusijos armijoje tarnavę lietuviai kariai, Lietuvoje kaizerinių okupantų jungą vilkę gyventojai. Tautinių karinių dalinių kūrimo sąjūdis prasidėjo Rusijoje, kurios armijoje tarnavo dešimtys tūkstančių mobilizuotų lietuvių karių. Nepaprastai sunkiomis visuotinės suirutės ir chaoso, įsigalinčios bolševikų diktatūros 1917-1919 m. sąlygomis buvo įkurta didelė lietuvių karių sąjunga, keturi pėstininkų batalionai, vienas kavalerijos divizionas ir keletas smulkių užuomazginių karinių formuočių. Buvo sudarytas projektas atskirajai visų kariuomenės ginklų rūšių lietuvių divizijai steigti. [Iš Įvado]