LT„Raštų“ tome publikuojamų laiškų tekstai tarsi įvertinami skirtingais rakursais: apibūdinamas teksto išorinis pavidalas, aktualizuojamos datavimo ir lokalizavimo problemos, tikrinama rašyba, skyryba, fiksuojami autoriaus taisymai, riktai ir prierašai, pateikiami išsamūs aptariamų įvykių, komunikacijos subtilybių komentarai, panaudojama su laiško tematika tiesiogiai susijusi medžiaga (korespondencija su kitais adresa(n)tais, memuaristika, straipsniai ir žinutės spaudoje), sekant paskui autoriaus mintį ir jos neiškraipant, tačiau prisitaikant prie nūdienos skaitytojo, pasirengusio intelektualiam nuotykiui, poreikių. Galima nujausti, kad rengėja gebėtų tiksliai nurodyti, ką kurią dieną Sruoga veikė, kur keliavo, kaip jautėsi, kiek laiškų parašė (tekstologinio aparato komentaruose neretai nurodomi neišlikę, pražuvę laiškai). Faktografinio pasirengimo lygį rodo įspūdingas bibliografijos sąrašas ir detali asmenvardžių rodyklė, kurioje mažai telikę klaustukų, žyminčių gimimo ir mirties datas, beveik visi Sruogos gyvenimo dramos „veikiantieji asmenys“ trumpai, bet raiškiai apibūdinti. Tokią kompetenciją pasiekti padėjo dešimtmečiais trukęs parengiamasis darbas bei pačios tyrėjos principinis įsipareigojimas sruogistikai. Neseniai pasirodžiusi 17-ojo „Raštų“ tomo pirmoji knyga, apimanti ankstyvąją (1919–1924) Sruogos korespondenciją su gyvenimo bendražyge Vanda Daugirdaite, – nuodugnių studijų, atidaus daugkartinio skaitymo ir teksto giliųjų lygmenų atvėrimo rezultatas. Laiškų likimas rūpėjo pačiai adresatei – žymiai istorikei, įpratusiai dirbti su faktografiniais šaltiniais. [...]. [Iš teksto, p.95-96]