„Kultūros šventųjų“ paieškos : recenzija

LTAnalizė padalyta į du chronologinius laikotarpius. Pirmasis – tautinės agitacijos laikas (1883–1904 m.), kuomet prasidėjo diskusijos dėl Mickevičiaus įtraukimo į lietuvių literatūros panteoną, bet jos buvo veikiau periferinės. Be kita ko, laikas iki spaudos draudimo panaikinimo kanono aspektu apskritai mažiau iškalbingas, mat intensyviausi lietuvių literatūros kanono formavimo procesai prasidėjo 2 deš. ir tęsti tarpukariu. O štai 1905–1940 m. periodas, ypač 3 deš., knygoje laikomas ginčų dėl Mickevičiaus padėties lietuvių literatūros istorijoje pakilimo laiku. Nagrinėjami debatai dėl Mickevičiaus visuomet lydimi bendresnės problemos – kas lietuvių literatūrai savi, o kas – svetimi. Kaip rodo Brigitos Speičytės tyrimai, apsisprendimas dėl savumo-svetimumo ribų aktualus nuo pat sąvokos „lietuvių literatūra“ vartojimo pradžios XIX a. pr., kai išryškėjo du – filologinis (etnolingvistinis) ir istorinis (paremtas pilietine tapatybe, LDK ir ATR valstybingumo tradicija) – lietuvių literatūros suvokimo modeliai (Speičytė 2021, 39–63). Tačiau, pasak Speičytės, istorinė lietuvių literatūros traktuotė aktuali tik iki XIX a. 9 deš., o XIX a. pab. ji jau suvoktina kaip „opozicinė ar buvo tiesiog nuošalės pozicija“, nes būtent herderiškasis etninis literatūros nacionalizavimo modelis paėmė viršų (Speičytė 2004, 18). Kodėl tuomet šiame tyrime laikomasi prielaidos, kad dėl Mickevičiaus šios sampratos dar ilgokai konkuravo? Nejau XX a. I pusėje imama pastebimai dvejoti etnolingvistiniu lietuvių literatūros modeliu? Regis, kad ne. Tai labiau susiję su vos kelių Mickevičiaus, kaip dvikalbės lietuvių literatūros ryškiausio reprezentanto, propaguotojų asmeninėmis pastangomis. [...]. [Iš teksto, p. 91]