"Kovok!": Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare

LTPirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, penktojo pėstininkų pulko vadas, Steigiamojo Seimo narys, generalinio štabo pulkininkas, Lietuvos karo atašė, vėliau pasiuntinys Vokietijoje, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) kūrėjas ir vadas – tiek daug skirtingų veiklos barų, kuriuos sieja viena kontroversiškai vertinama, bet itin ryški XX amžiaus Lietuvos istorijos asmenybė Kazys Škirpa. Šį žmogų geriausiai apibūdina šūkis „Kovok!“, kurį jis sugalvojo kurdamas LAF. 1938–1945 metais Škirpa buvo Lietuvą ištikusių įvykių epicentre ir stengėsi padėti savo šaliai išsaugoti valstybingumą, o nepavykus – jį atgauti. Geopolitinė šio asmens vizija rėmėsi tuo, kad vieno kaimyno agresiją prieš Lietuvą gali atsverti kitas kaimynas. SSRS 1940-aisiais okupavus Lietuvą, tokiu kaimynu tapo nacionalsocialistų valdyta Vokietija, Antrojo pasaulinio karo pralaimėtoja ir pasmerkta laimėtojų Niurnbergo tribunole. Škirpos idėjos tarsi savaime atsidūrė "pralaimėjusioje“ pusėje. Tačiau ilga sovietų okupacija, Lietuvos valstybingumo tradicijų trynimas sukūrė tokią psichologinę atmosferą, kad Lietuvai išsivadavus ir atkūrus nepriklausomybę nemažai šalies piliečių į ,,pralaimėjusią“ pusę natūraliai žvelgė kaip į bent jau geresnę alternatyvą. Pusę amžiaus šalyje vyravęs sovietinių veikėjų kultas lėmė tai, kad jiems per tą laikotarpį alergiją įgijusi visuomenė ieškojo atramos tarpukario politikų ir ypač po okupacijos už nepriklausomybę ginklu kovoti siekusiųjų gretose.Autorius nesiekia parodyti Škirpos nei kaip teisuolio, nei kaip blogišio. Kaip ir visi žmonės, jis ne tik nuveikė daug gerų darbų, bet padarė ir skaudžių klaidų. Jo gyvenamoji epocha buvo sunki, o kovos – labai svarbios Lietuvos likimui. Tad knygoje, remiantis ilgamečiais tyrimais ir Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos bei JAV archyvų medžiaga, parodomas visas Lietuvos tragedijos Antrojo pasaulinio karo metais peizažas ir svarbiausias Škirpos tikslas – kovoti dėl savo šalies nepriklausomybės. Kova buvo lydima klaidų ir aklaviečių, bet ji parodė, kad Lietuva yra savarankiška tarptautinės politikos veikėja, o ne aklų likimo įgeidžių tampoma laivė, nežinanti, į kurį uostą plaukia. [Leidėjo anotacija]

ENWWII was an immense tragedy for humanity that still catches the imagination of researchers and a large part of society. Lithuania also experienced huge losses: it lost its statehood, and hundreds of thousands of its citizens were killed or lost their homes, property, and relatives. The unfavorable geopolitical situation of Lithuania also contributed to this situation: according to the classical realist theory of geopolitics, the geographical position of a state inevitably determines its fate. Even though WWII ended a long time ago, it is still exploited in political conflicts. According to the Lithuanian historians Vytautas Jokubauskas, Jonas Vaičenonis, Vygantas Vareikis, and Hektoras Vitkus, a hybrid war that has been steadily strengthening since 2000 and is part of the official historical policy of the Russian Federation is being waged against Lithuania, especially in the field of history. According to Zenonas Butkus, the roots of this process can be traced to history: first of all, to the idea of a Third Rome, which justifies messianic and imperial ambitions toward the West and has been popular in Russia since the end of the 15th century. The geopolitical expert George Friedmann states that Lithuania, together with Estonia, Latvia, and Poland, is in a situation where it is vital to counterbalance Russia's influence, which has constant geopolitical ambitions in this region, which become more pronounced when the state becomes stronger. It grew even stronger after the Russian aggression against Ukraine in 2014 and increased the geopolitical insecurity of these countries. Nowadays, it has become even more important in the context of a new stage of Russian aggression against Ukraine in 2022. In this context, society seeks support in history and researches the biographies of the people who fought for Lithuania's independence.One of the people whose assessment is very ambiguous is the first volunteer of the Lithuanian Armed Forces, a member of the Constituent Seimas, Colonel of the General Staff, and later a diplomat Kazys Škirpa. During the period from 1938 to 1945, he was at the center of the events that befell Lithuania and tried to preserve/regain its statehood. His geopolitical vision was based on the idea that aggression by one neighbor against Lithuania could be counterbalanced by another neighbor. After the occupation by the USSR in 1940, Germany, ruled by the National Socialists, became this neighbor, which lost WWII and was condemned by the victors at the Nuremberg Tribunal. In this way, K. Škirpas ideas, somewhat naturally, were on the losing side. K. Škirpas personality helps reveal the tragedy and choices of the defenders of Lithuanian statehood in the 20th century. He was the person who participated in the creation of this state and its armed forces; later, he contributed to strengthening Lithuania and tried to protect its fragile independence. In the cataclysms of the 20th century, he actively opposed the totalitarian regime that occupied his country and made a significant contribution to the struggle for the freedom of Lithuania. On the other hand, in order to achieve Lithuania's independence and liberation from one totalitarian regime, he made concessions to another totalitarian regime, expecting to find some possibilities for coexistence. K. Škirpa was a man of action, and with his actions he did not avoid making mistakes; also, he symbolized a man who did not succumb to historical processes, who tried to take fate into his own hands and behave in a way that he thought was appropriate in order to preserve the state. [...]. [From the publication]