Balio Sruogos ateities teatro vizija: pretekstai, teiginiai, išsipildymas

LTStraipsnyje, interpretuojant lietuvių teatro teoretiko, dramaturgo Balio Sruogos XX amžiaus viduryje parašytų ateities teatro viziją ir šia interpretacija besiremiant, analizuojamos bendrosios tarpukario, sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos teatro raidos tendencijos. Pagrindinis dėmesys telkiamas j teatro poetikos, estetikos, humanizmo ir romantizmo problemas. Straipsnyje nagrinėjant Lietuvos teatrą, tarpukario dramos spektakliai traktuojami kaip B. Sruogos vizijos teiginių pretekstai, o sovietmečio ir atkurtos šalies teatro raida vertinama pagal tai, kiek ji atitinka B. Sruogos prognozes. Straipsnio pabaigoje daroma išvada, kad, jei šiandien tektų rašyti ateities teatro viziją, ji dėl bendrųjų žmonijos dabar kuriamos tikrovės ypatybių būtų daug pesimistiškesnė nei sruogiškoji. B. Sruogos teatro vizijos analizė parodė, kad logiškai suprantama, kodėl jos autorius rašė būtent tuos teiginius ir kodėl jie beveik visi vėliau buvo išpildyti Lietuvos teatro scenoje. Raktiniai žodžiai: poetinė kalbos funkcija, apeliatyvinė kalbos funkcija, (auto)referentyvumas, estetika, humanizmas, romantizmas. [Iš leidinio]

ENThe article analyses the general tendencies of the interwar, Soviet and independent Lithuanian theatre development by interpreting the vision of the future theatre that Lithuanian theatre theoretician and playwright Balys Sruoga wrote down in the middle of the 20th century, and basing on this interpretation. The main focus is on the problems of theatre poetics, aesthetics, humanism and romanticism. The analysis of Lithuanian theatre treats interwar drama performances as pretexts for Sruoga’s vision statements, while the development of theatre in the Soviet period and the restored country is assessed in terms of the extent to which it corresponds to Sruoga’s predictions. The article concludes by saying that if a vision of the future of theatre had to be written today, it would be much more pessimistic than Sruogian one, due to the general characteristics of the reality that humanity is now creating. The analysis of Sruoga’s vision of theatre has shown that it is logically understandable why the author issued those statements and why they were later fulfilled, almost all of them, on the Lithuanian theatre stage. Keywords: poetic function of language, appellative function of language, (auto)referentiality, aesthetics, humanism, romanticism. [From the publication]