Arvydas Šliogeris: "Mano elementorius buvo Homeras"

LTŽinomos literatūrologės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, profesorės Viktorijos Daujotytės knyga – tai pomirtinis dialogas su artimu bičiuliu ir ilgamečiu pašnekovu, ryškiausiu pastarojo meto lietuvių filosofu Arvydu Šliogeriu. Šis dialogas skirtas A. Šliogerio tekstams ir idėjoms, jo mąstymo kryptims ir būdui atverti, paaiškinti – tad į jį stengiamasi įtraukti ir akademinį jaunimą, ir mokytojus bei gimnazistus, ir visus, filosofija besidominčius. Vis lengviau filosofu apsimesti, vis sunkiau juo būti. Filosofui tenka mąstyti, kalbėti, rašyti, būti tarp „filosofų", tarp vis labiau tuštėjančių medijų, tarp rėkiančių „antraščių", bandančių įtikinti, kad tik jos ir bėra svarbios, tad tik jos ir skaitytinos. Mąstymui, permąstymui laiko kaip ir nebesą. Bet taip nėra, nes taip būti negali. Mąstymas yra būties sąlyga. Susitikti su filosofu – tai pajusti pritraukiantį, įtraukiantį mąstymo autentiškumą, skatinantį ir pasitikėti, ir atsiskirti, eiti savo keliu. Pritraukiantis minties švytėjimas, jei net aštrus ir žeidžiantis. Šliogerio mokykla yra laisvo, rizikuojančio ir švytinčio mąstymo mokykla, joje netrūko ir tikriausiai netrūks gabių mokinių. [Autorės tekstas]