Kūrybiškai dirbančio mokytojo kalba

LTStraipsnyje rašoma apie bendruosius reikalavimus kalbos kultūrai. Pateikiama įvairių epochų filosofų, švietėjų, rašytojų, menininkų, visuomenės veikėjų minčių apie kalbos vaidmenis, funkcijas, bruožus. Didesnis dėmesys skiriamas mokytojo kalbos raiškos specifikai ir vaidmeniui sprendžiant ugdymo problemas. Ryškinant kūrybiškai dirbančio mokytojo kalbos bruožus, remiamasi XX a. lietuvių bei užsienio pedagogų darbais. Lietuvos, mąstytojai, švietėjai, rašytojai, menininkai paliko ateities kartoms daug reikšmingų minčių apie žodžio jėgą, galią, kuria daromas poveikis ir įtaka kitiems, apie kalba perteikiamą informaciją, kalbą kaip kalbančiojo asmenybės vertingumo, tautos dvasios liudytoją; taisyklingos kalbos pranašumus – aiškumą, saikingumą ir kt. Šios kalbos prasmės ypač reikšmingos kalbant apie ugdytojo kalbą. XX a. lietuvių švietėjai, pedagogai, mokslininkai skyrė dėmesį mokytojo kalbai, kaip profesinio meistriškumo elementui. Išskirtinos šios aptartos kalbos galimybės: mokytojo kalba – jo dorybių bei individualumo raiškos priemonė, mokinio mąstymo galių žadintoja, teigiamos pedagoginio darbo aplinkos kūrėja; mokytojo kalbos bruožai – aiškumas, gebėjimas patraukti mokinių dėmesį, įtikinti teikiamos informacijos vertingumu; mokytojas turi mokėti naudotis išraiškos priemonėmis: intonuoti, akcentuoti, išskirti, pabrėžti esmines idėjas. Taisyklinga kalba išreiškia pedagoginę kultūrą. Siekiant kalbos artistiškumo, tikslinga naudotis retorika, kaip instrumentu. Retorinis instrumentas reiškiasi komunikaciniais efektais: vizualiojo įvaizdžio, pirmųjų frazių, argumentų, informacijos teikimo, pauzių, relaksacijos, dispersijos, samprotavimų, diskusijos, elipsės.Reikšminiai žodžiai: Mokytojo kalba; Kalbos įtaigumas; Ekspresyvumas; Emocingumas; Artistiškumas.

ENThe article deals with the general requirements to language culture. Ideas of philosophers, educators, writers, artists and public characters of different periods of time on roles, functions and attributes of language are presented. More attention is paid to specifics and role of teacher’s lingual expression when dealing with development problems. Thinkers, educators, writers and artists of Lithuania left many significant ideas to the future generations about the power and strength of the word, which is used to influence and affect others, about the information conveyed through language, language as a witness of the speaker’s value of personality and nation’s spirit; about the advantages of correct speech – clarity, sobriety, etc. These purports of the language are particularly important when speaking about the educator’s language. Lithuanian educators, teachers and scientists of the 20th century paid much attention to the teacher’s speech as an element of professional excellence. The following capabilities of speech should be distinguished: teacher’s speech – a means to express their virtues and individuality, waking student’s thinking powers, creator of positive environment of pedagogical work; attributes of teacher’s speech – clarity, ability to attract the students’ attention, to persuade in the value of presented information; the teacher must be able to use the means of expression: to intone, to distinguish, to emphasize the main ideas. Correct language expresses pedagogical culture. When striving towards artistry of the speech, it is helpful to use rhetorics. The rhetorical instrument manifests through communication effects: visual image, first phrases, arguments, conveyance of information, pauses, relaxation, dispersion, reasoning, discussion and ellipsis.