Inžinerinės priemenės Lietuvos gynyboje (1919-1940)

LT1918 m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę iškilo būtinybė organizuoti valstybės sąrangą su jos egzistenciją užtikrinančiais elementais, kurių vienas svarbiausių buvo šalies ginkluotosios pajėgos. Šio klausimo opumas buvo sąlygotas pirmiausiai sudėtingos geopolitinės situacijos. Politinės pastangos įtvirtinti naują, modernios respublikos pagrindais sukurtą, valstybę susidūrė su kaimyninių šalių - Lenkijos ir Sovietų Rusijos - agresyvia ekspansine politika, kuri galiausiai įgavo karinių veiksmų prieš Lietuvą išraišką. Nepriklausomybės kovos išryškino valstybės gynybos pagrindinius barus, kurie iš esmės neprarado aktualumo ir per paskutinius valstybingumo dešimtmečius. Taip jau susiklostė, kad istoriografijoje didžiausias dėmesys teikiamas labiau „herojiškumo aura" spindinčioms ginkluotojų pajėgų rūšims, pavyzdžiui, aviacijai, tankams, kavalerijai arba mūšiuose bene labiausiai užgrūdintiems pėstininkų daliniams. Tačiau nederėtų nuvertinti ir kitų pajėgų rūšių indėlio į sėkmingą karinių operacijų išpildymą. Karo inžinerinių pajėgų vykdomi darbai apėmė: 1) infrastruktūros kūrimą (tiltai, keliai - priemonės, leidžiančios kariuomenei greitai judėti); 2) fortifikacinių įrenginių statybą (apkasai, ilgalaikiai ungies taškai, slėptuvės ir kt. - priemonės, suteikiančios pranašumą besiginančiai kariuomenei); 3) infrastruktūros ir objektų naikinimo darbus (kelių, tiltų, elektros jėgainių, geležinkelio mazgų ir kt. - veiksmai, apribojantys priešo kariuomenės judėjimą ir pasinaudojimą vietos resursais). Straipsnyje yra sukoncentruotas dėmesys į paskutiniųjų dviejų punktų aptarimą. [Iš straipsnio, p. 47]