Fortifikacija Pirmojo pasaulinio karo metais (1914-1918)

LTXX a. pradžioje strategiškai svarbių vietovių gynybai buvo statoma patvarioji fortifikacija, o lauko fortifikacija naudota tik kaip pagalbinė priemonė patvariosios fortifikacijos sustiprinimui arba kovojančios kariuomenės įsitvirtinimui mūšio lauke. Pirmasis pasaulinis karas radikaliai pakeitė lauko fortifikacijos vaidmenį ir tam tikrais aspektais ji tapo reikšmingesnė už patvariąją fortifikaciją, o efektyvus jos panaudojimas dažnai nulemdavo priešo galimybes pulti ar gintis. Galima teigti, kad po 1914 m. lauko ir patvarioji fortifikacijos pasikeitė savo vietomis - pozicinio karo metu naujos kartos patvarioji fortifikacija dažnai pasitarnaudavo lauko fortifikacijos sustiprinimui. Norint suprasti, kodėl atsitiko toks neplanuotas posūkis ir kaip vystėsi fortifikacija Pirmojo pasaulinio karo metais, užtenka pasidairyti Lietuvos miškuose - ten, kur dar liko šio karo pėdsakų. Lietuvos teritorijoje galima atsekti visus lauko fortifikacijos raidos etapus, tačiau prieš pradedant kalbėti apie konkrečius objektus, bus aptarta fortifikacijos kaitos teorija. Pirmojo pasaulinio karo metais galima išskirti 3 lauko fortifikacijos raidos etapus. Toks suskirstymas daugiau sąlyginis, nes dinamiško karo metu nauji gynybos metodai dažnai atsirasdavo ne tik štabuose, iš kur buvo siunčiami kovojančiai kariuomenei kaip įsakymai ir instrukcijos ir kas leidžia tiksliai nustatyti, nuo kurios dienos naudota viena ar kita priemonė, bet ir pačioje kariuomenėje. Naujų gynybos metodų kūrėjais tapdavo išradingi puskarininkiai ir jaunesnieji karininkai, o atitinkamos priemonės buvo reakcija į besikeičiančias karo sąlygas ir analogiškus priešo išradimus. Dažnai kariuomenės teoretikams tekdavo tik sisteminti naują karo patirtį ir siūlyti ją kitiems daliniams, neskiriant laiko teoriniams apmąstymams ar apskaičiavimams. [Iš straipsnio, p. 7]