LTStraipsnyje aptariama senojoje lietuvių kalboje vyraujanti priešdėlinė veiksmažodžių daryba, remiantis apie 110 pirminių veiksmažodžių ir apie 460 jų darinių, paliudytų Baltramiejaus Vilento 'Evangelijose ir epistolose' (ViE) ir 'Katekizme' (ViC), korpusu bei papildomais duomenimis iš kitų Prūsijos senųjų lietuvių kalbos šaltinių iki 1600 m. Lyginant išvestinius veiksmažodžius su senosios lietuvių kalbos tekstuose pasitaikančiomis jų pamatinėmis formomis, nustatyti kartu vykstantys morfologiniai ir semantiniai pokyčiai. Atkreiptas dėmesys į morfologinius ir semantinius pokyčius: teliniai veiksmažodžiai išvedami iš atelinių pamatinių formų, pavyzdžiui, be infinityvinių formantų '-ė-' ir '-o-', kaip 'giedoti → pragysti', arba įvyksta balsių kaita, pvz., 'šaukti → prašukti'. Remiantis teliškumo kaita, išvestinius veiksmažodžius galima klasifikuoti į akcionalines klases (pvz., ingresyviniai / momentiniai, delimitatyviniai veiksmžodžiai). Teliškieji ingresyviniai / momentiniai dariniai taip pat turi nosinį infiksą arba '-st-' formantą esamajame laike. Šiame straipsnyje parodyta, kad nepriešdėliniai ingresyvinės ar momentinės reikšmės 'gysti' tipo veiksmažodžiai seniausiuose lietuvių kalbos tekstuose pasitaiko itin retai ir juos geriau vertinti kaip vėlesnius pragysti darinius iš priešdėlinių formų, t. y. 'pragysti → gysti' (įvyksta deprefiksacija). Panašiai ir išvestinis tipas 'pragiedoti' senosios lietuvių kalbos tekstuose yra retas, nes šios semantinės klasės dariniuose prefiksaciją dažniausiai lydi infinityvinių kamienų trumpinimas, dėl to susidaro forma 'pragysti', nors pasitaiko ir tipas 'pragiedoti'.Tai lėmė, kad išvestiniai ir pamatiniai veiksmažodžiai formaliai suskirstyti į du naujus modelius, panašius į 'degti → sudegti', ir šie du nauji modeliai rodo tik paprastą prefiksaciją: 'gysti → pragysti' ir 'giedoti → pragiedoti'. Raktažodžiai: veiksmažodžių daryba, momentiniai veiksmažodžiai, Vilentas, deprefiksacija, prefiksacija, akcionalinės klasės, teliškumas. [Iš leidinio]
ENThis article discusses the deverbal verb derivation by the means of the prefixes in the Old Lithuanian language, basing on the corpus of about 110 primary verbs and their approximately 460 derivates attested in the 'Evangelijos bei epistolos' (Gospels and Epistles, ViE) and the 'Catechism' (ViC) of Baltramiejus Vilentas, with additional data from other Prussian Old Lithuanian sources up to the year 1600. By comparing the derived verbs with their bases occurring in the Old Lithuanian texts, the co-occurring morphological and semantical changes were found out. Attention is brought on the together co-occurring morphological and semantical changes used in deriving telic verbs from their often atelic bases, e. g. the loss of infinitive formants '-ė-' and '-o-', as in 'giedoti' ‘to sing’→ 'pragysti' ‘to start to sing, to start to crow’, or the ablaut change in 'šaukti' ‘to shout’ → 'prašukti' ‘to cry out, to exclaim’. The change in telicity can be used to classify the derived verbs into aktionsart classes (e. g. ingressive/momentaneous, delimitative). The telic ingressive/momentaneous derivatives also have the nasal infix or '-st-' formant in the present tense. This article shows that the non-prefixed verbs with ingressive or momentaneous meaning of the type 'gysti' occur extremely rarely in the oldest Lithuanian texts, and are better seen as later de-prefixed derivatives of the type 'pragysti', i.e. 'pragysti → gysti'. Similarly, the derived type 'pragiedoti' is rare in Old Lithuanian as the prefixation is usually accompanied by the shortening of the infinitive stems in the derivatives of this semantic class, leading to 'pragysti', although the type 'pragiedoti' also occurs.This has led to the formal patterning of the derivatives and base verbs into two new models similar to that of 'degti → sudegti', the two new patterns showing only a simple prefixation: 'gysti → pragysti' and 'giedoti → pragiedoti'. Keywords: verbal derivation, momentaneous verbs, Vilentas, de-prefixation, prefixation, aktionsart, telicity. [From the publication]