Lietuvių santykiai su vokiečiais ginklavimosi klausimu nepriklausomybės kovų metu

• Vytauto Didžiojo karo muziejus: numerio tekstas

LTPo Pirmojo pasaulinio karo besikeičianti Europos geopolitinė padėtis reiškėsi ir naujų valstybių susikūrimu. Buvusios carinės Rusijos imperijos griūtis leido susikurti naujoms respublikoms, tarp kurių buvo ir Lietuva. Siekiant įtvirtinti paskelbtą nepriklausomybę, ypač buvo svarbu kuo greičiau sukurti savo ginkluotąsias pajėgas. Augant priešiškų kariuomenių įsiveržimo grėsmei, šį darbą teko atlikti sunkiomis ir nepalankiomis sąlygomis. Lietuva, atsidūrusi tarp galingųjų kaimynių, nepaisydama daugelio esminių valstybinio gyvenimo sferų skurdžios padėties, privalėjo nedelsdama reaguoti į kylančius iššūkius. Aiškus uždavinys, ginkluotu pasipriešinimu išsaugoti valstybingumą, reikalavo greitai spręsti iškilusius sunkumus. Viena opiausių ir svarbiausių dilemų buvo ne tik kariauti pasiryžusių vyrų mobilizacija, bet ir jų apginklavimas bei karinis rengimas. Vienas svarbiausių ginklų įsigijimo būdų buvo Lietuvoje likusios okupacinės vokiečių valdžios pagalba. Be tiesioginės paramos mūšių laukuose, vokiečiai teikė Lietuvai paskolas, iš savo sandėlių išdavė ginklų, sudarė prekybines sutartis. Ginklai buvo įsigyjami ir neoficialiai iš demoralizuotų vokiečių karių, kurie juos parduodavo ar iškeisdavo dažniausiai į maisto produktus, todėl svarbu suprasti santykių su vokiečiais dviprasmiškumą.Būtent žvilgsnis į santykius su vokiečiais ginklavimosi klausimu sunkiomis valstybei aplinkybėmis yra esminė šio straipsnio ašis. Jame nagrinėjama Lietuvos valdžios pozicija, vokiečių parama ginklais, gilinamasi į santykius su tuo metu krašte likusiais vokiečių kariais, žvelgiama, kaip atrodė dažnai istoriografijoje minimas, tačiau plačiau neaptartas ginklų mainymas į maisto produktus ir siekiama patvirtinti taip pat dažnai minimą, bet neaptariamą vokiečių karių demoralizaciją. Siekiant suprasti, kaip Lietuvos ginklavimo galimybes ir jas sunkinančias aplinkybes matė to meto liudininkai, darbe daugiausiai remtasi pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės spaudoje pateiktais karių atsiminimais. Pastaruosius papildant temai aktualia literatūra, archyviniais šaltiniais ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatų skaitmeniniais vaizdais, iliustruojančiais aptariamos temos aspektus. Tyrimas daugiausia koncentruotas į gausiausią besikuriančios Lietuvos kariuomenės dalį – pėstininkus. Būtent santykių su vokiečiais formos ir to meto aplinkybės, lemiančios ginklavimosi galimybes, yra svarbiausias objektas šiame straipsnyje, per daug neanalizuojant pačios ginkluotės. [Iš straipsnio, p. 114]